Swami Rama. Apie mantras
Laimės mantra
Mantra – tai skiemuo, garsas, žodis ar žodžių grupė, kurią atrado panirę į gilią meditaciją didieji išminčiai. Tai ne kalba, kuria kalba žmonės. Mantra – tai sakralūs meditaciniai garsai, jie veda praktikuotoją vis aukščiau, kol šis pagaliau pasiekia tobulą tylą. Kuo labiau plečiasi sąmonė, tuo didesnę prasmę turi mantrą. Ji padeda suvokti aukštesniuosius sąmonės lygmenis. Mantra – tarytum žmogus, turintis kelis apvalkalus: grubųjį, subtilųjį, subtilesnįjį ir subtiliausiąjį. Pavyzdžiui, gerai žinoma mantra aum: šios trys raidės atspindi tris būsenas (nubudimą, sapnavimą ir miegojimą) arba tris kūnus (grubųjį, subtilųjį, subtilesnįjį). Bet esama ir ketvirtosios, subtiliausios, kūno būsenos – ji beformė, begarsė ir neapibrėžiama jokiais žodžiais. Mantra yra galingas ir labai svarbus dvasinės saviugdos instrumentas. Galima sakyti, jog tai kompaktiška maldos forma. Nuolatos kartojama mantra yra tarsi vedlys nušvitimo kelyje.
Seniau aš rinkdavau mantras, kaip kad žmonės renka materialius dalykus. Tikėjausi, kad kiekviena nauja mantra bus geresnė už senąsias. Kartais aš lygindavau save su kitais mokiniais ir svarstydavau: „Mano mantra yra geresnė už jo mantrą.“ Buvau visiškai nesubrendęs. Dabar tokį požiūrį laikau tiesiog beprotišku.
Aukštai Himalajuose, tarp Utarkašio miesto ir Harsilo kalnų kurorto, gyveno vienas svamis. Nutariau jį aplankyti. Vos tik atvykau, jis paklausė:
– Koks tavo kelionės tikslas?
– Aš noriu gauti mantrą, – atsakiau.
– Turėsi palaukti, – atsakė svamis.
Kai mantrų prašo iš toli atkeliavę vakariečiai, jie dažnai siūlo krūvas pinigų, kad tik nereikėtų laukti. Taigi aš dabar pasielgiau kaip vakarietis ir pasakiau:
– Svami dži, aš skubu.
– Tada atvyk čia kitais metais, – atkirto jis.
– O jei pasilikčiau, kiek dienų reikėtų laukti? – paklausiau.
– Tiek, kiek aš panorėsiu!
Ėmiau kantriai laukti. Vieną dieną. Dvi dienas. Tris dienas. O svamis vis dar nedavė man mantros. Ketvirtą dieną jis tarė:
– Duosiu tau mantrą, bet prižadėk, kad ją visuomet prisiminsi.
Aš prižadėjau.
Tada jis tarė:
– Eime prie Gangos.
Ant Gangos krantų visada pamatysi didžiulius būrius išminčių. Ten jie atlieka savo dvasines praktikas ir gauna įšventinimus. Kai nuėjome prie šventosios upės, tariau svamiui:
– Prižadu, kad niekada nepamiršiu šios mantros.
Pakartojau šį pažadą keletą kartų, tačiau svamis kažin kodėl delsė. Galų gale jis pasakė:
– Nesvarbu, kur tu gyvensi, gyvenk linksmai. Štai toji mantra. Būk linksmas visada, net jei būtum už grotų. Kad ir kur tau pasitaikytų gyventi, gal net tikram pragare, sukurk ten rojų. Prisimink, mano vaike: džiaugsmas – tavo kūryba. Jai tereikia tik žmogaus pastangų. Džiaugsmą turi susikurti pats. Prisimink šią mano mantrą.
Jaučiausi kartu ir linksmas, ir liūdnas, mat vyliausi, kad jis duos man kartoti kokį neįprastą garsą. Bet tas svamis buvo praktiškas žmogus. Aš praktikuoju šią „mantrą“ savo gyvenime, ir ji visur man padeda. Svamis tarsi koks geras gydytojas davė man receptą nuo visų ligų.
Bičių mantra
Tam tikros mantros vadinamos apta mantromis. Jos priklauso tam išminčiui, kuris jas perduoda. Štai kas man nutiko, kai aš kartą ėmiau praktikuoti tokią mantrą.
Prie Rišikešo, kitame Gangos krante, mažoje lūšnoje gyveno vienas svamis. Norintieji patekti pas jį turėdavo pereiti upę kabančiu tiltu. Tuo metu Rišikešas dar nebuvo labai apgyvendintas. Į jo apylinkes naktimis dažnokai atklysdavo laukinių dramblių. Jie čia jautėsi kaip namie ir iš žmonių trobelių stogų pešiodavo šiaudus. Vienoje trobelėje tuo metu gyvenau ir aš. Būdavo, į kiemą sugarma 30 ar 40 dramblių ir jie visi ima ieškoti maisto. Kartais jie sučiaumodavo geroką gabalą mūsų trobos! Pasitaikydavo čia ir tigrų. Žodžiu, šių vietų gamta buvo dar nepaliesta žmogaus veiklos.
Vykdydamas savo mokytojo nurodymus, aš nuėjau pas svamį, kuris gyveno anapus upės. Ankstų rytą Svamis dži eidavo į Gangą apsiprausti, o aš tipendavau kartu, nes man, kad ir kur būčiau apsistojęs, buvo liepta atlikti visus įprastus ritualus. Po maudynių mes pasiimdavome medžio šakelę, sutraiškydavome jos galą ir pasidarydavome šepetuką dantims valyti. Tai kartojosi kiekvieną dieną: vienas Svamio dži mokinys įsliuogdavo į aukštą medį ir nulenkdavo stambią šaką, o mes išsirinkdavome mažą šakelę, tinkamą dantų šepetėliui pagaminti.
Ir štai vieną dieną į medį įlipo pats Svamis dži. Jis dažniausiai to nedarydavo, tačiau šį kartą norėjo kažką man parodyti. Nors turėjo per septyniasdešimt metų, jis gan nesunkiai kamienu sliuogė viršun. Medyje, pasirodo, buvo laukinių bičių uoksas, tačiau svamis dži nė nemėgino jo išvengti. Priešingai, jis prisliuogė visai arti ir pradėjo kalbėtis su bitėmis. Aš riktelėjau iš apačios:
– Svami dži, neerzink bičių!
Užsidengiau galvą, nes man toptelėjo: „Jeigu bitės sukils, jos mane sugels.“ Laukinės bitės yra stambios, piktos ir labai pavojingos. Jei žmogui įgeltų dešimt ar dvidešimt vabzdžių, jis vargu ar liktų gyvas.
Svamis nuskynė šakelę, augusią visai šalia bičių uokso, tačiau bitės liko visiškai ramios. Jis saugiai nulipo ir tarė:
– Dabar tu karkis į viršų ir nusiskink sau šakelę.
– Man nereikia. Galiu gyventi ir neišsivalęs dantų. Vis dėlto jei tikrai nori, kad lipčiau į medį, pirma privalai man pasakyti mantrą, kuri tave saugojo nuo piktų bičių.
Tuo metu aš buvau susižavėjęs mantromis, todėl norėjau išgirsti ir jo mantrą, kad vėliau galėčiau ja pasipuikuoti prieš žmones, – toks buvo mano tikslas.
Svamis atsakė, kad, jei aš lipsiu į medį, jis man pasakys savo mantrą. Pradėjau sliuogti prie uokso.
Jis ėmė raginti:
– Slinkis arčiau prie jų, kalbėk su jomis. Sakyk: „Aš gyvenu šalia jūsų, aš jūsų neskriausiu, o jūs neskriauskite manęs.“
– Tai juk ne mantra, – paprieštaravau.
– Daryk, kaip sakau! – jis šūktelėjo man stovėdamas po medžiu. – Kalbėkis su bitėmis. Tavo lūpos turėtų būti taip arti, kad galėtum joms šnabždėti.
– Tai gal jos moka hindi kalbą? – bandžiau pajuokauti.
– Jos moka širdies kalbą, vadinasi, ir visas kitas kalbas. Reikia tik kalbėti su jomis, – atsakė man svamis.
Jo patarimą įvertinau skeptiškai, vis dėlto padariau, kaip jis liepė, ir labai nustebau – bitės manęs nepuolė. Paklausiau:
– Svami dži, gal jos prijaukintos?
Jis nusijuokė ir atsakė:– Niekam neperteik šitos mantros, nes ji bus veiksminga tik tau. Nepamiršk mano žodžių.
Vėliau, keliaudamas po labiau apgyvendintas vietas, dažniausiai apsistodavau soduose už miestų, o žmonės ateidavo manęs aplankyti. Buvau dar jaunas ir nesubrendęs, todėl turėjau polinkį puikuotis: užlipdavau į medį, pasikabindavau medaus tiesiai iš uokso ir nė viena bitutė man neįgeldavo. Visi išsižiodavo iš nuostabos.
Kartą viešėjau Šiaurės Indijoje, Harjanos valstijoje, Bhivanio mieste. Ir štai vienas auksakalys, geras mano pažįstamas, paprašė manęs perduoti tą mantrą. Sutikau, nes svamio priesakas jau buvo išgaravęs iš galvos. Aš jam išdaviau, kaip reikia kalbėti su bitėmis. Jis užsiropštė iki bičių uokso ir pradėjo kartoti mantrą, tačiau veltui: bitės jį užuodė – šimtai bičių vienu metu. Auksakalys dribo iš medžio, ir mes turėjome skubiai jį gabenti į ligoninę, kur jis be sąmonės išgulėjo tris dienas. Labai krimtausi, nes maniau, jog būtent aš pribaigiau šį vargšą žmogų. Meldžiausi, kad Aukščiausiasis jo pasigailėtų.
O trečią dieną didžiai nustebau – į ligoninę atėjo svamis, anuomet perteikęs man bičių mantrą.
– Ką tu padarei? – priekaištingai tarė jis. – Per savo norą pasipuikuoti prieš kitus tu vos nenužudei žmogaus. Tegu tau tai būna gera pamoka. Vyras atsigaus ryte, bet aš atšaukiu šios mantros galią. Daugiau nebegalėsi ja naudotis.
Nuo tada aš esu atsargesnis.
Kartais didžio žmogaus žodžiai gali turėti tokį patį poveikį, kokį turi mantra. Todėl tokio žmogaus žodžius reikia įsidėmėti ir esant progai kartoti – tai yra savotiška dvasinė praktika.
Piktnaudžiavimas mantra
Čia, vienuolyne, yra keletas rankraščių, prie kurių liestis griežtai draudžiama. Niekam neleidžiama jų skaityti, išskyrus vienuolyno vyriausiąjį. Tai Prajogos šastros. Jose aprašomos labai sudėtingos dvasios ugdymo praktikos.
Mano mokytojas vis kartodavo: „Nelįsk prie tų rankraščių. Tau negalima vykdyti ten aprašytų praktikų.“ Tačiau aš buvau užsispyręs. Man taip knietėjo sužinoti, kokios žinios sudėtos į tuos draudžiamus rankraščius. Buvau aštuoniolikos metų – bebaimis ir šiek tiek lengvabūdiškas. Tariau sau: „Esu pakankamai patyręs. Kam tie rankraščiai, jeigu jie dūla neskaitomi? Aš tikrai galėčiau įvaldyti ten aprašytas praktikas. Juk mano mokytojas toks galingas. Jis apsaugos mane, jei ką nors netinkamai darysiu.“
Kartą, besirengdamas į kelionę, mokytojas padavė man nešti vieną iš tų rankraščių, tačiau griežtai įspėjo:
– Neatversk jo!
Vis dėlto smalsumas nugalėjo – aš tvirtai apsisprendžiau nepaklusti. Galvon toptelėjo mintis: „Kai mokytojas paliks mane vieną, tada rankraštį ir perskaitysiu.“
Viena vakarą priėjome trobelę ant Gangos kranto. Mokytojas užėjo į vidų atsipūsti, o aš pamaniau: „Štai proga žvilgtelėti rankraštį.“ Lūšnelė buvo be langų, su vieneriomis durimis. Užsklendęs jas iš lauko pusės, ketinau praleisti visą naktį prie rankraščio. Naktis buvo mėnesėta, taigi galėjau aiškiai matyti. Rankraštis buvo susuktas ir surištas virvele. Neskubėdamas jį išsivyniojau ir ėmiau skaityti. Čia buvo aprašyta viena praktika ir galimos jos pasekmės. Dar buvo rašoma, jog tik labai patyręs jogas turėtų jos imtis, o tam, kuris nėra tinkamai pasiruošęs, ši praktika labai pavojinga. Tačiau man perspėjimas buvo nė motais. Valandą paskaičiau, ir man galvon šovė mintis: „O kodėl gi nepabandžius pačiam?“ Kadangi buvau jaunas ir labai geros nuomonės apie save, tai pradėjau ją daryti: ypatingu būdu kartojau vieną mantrą ir drauge atlikau tam tikrus ritualus. Ta mantra sužadina ir vidinę žmogaus energiją, ir išorės jėgas.
Rankraštyje buvo parašyta, kad mantrą reikia pakartoti tūkstantį ir vieną kartą. Aš pakartojau devynis šimtus kartų ir nieko neatsitiko. Jau ėmė rodytis, kad ši pratimas bus darytas veltui. Tačiau kai mantrą ištariau devyni šimtai keturiasdešimtąjį kartą, netoliese išvydau didžiulę moterį. Parinkusi šiek tiek malkų, ji ėmė kurti ugnį. Paskui pripylė į didelį indą vandens ir pastatė jį ant laužo virti. Tuo metu mantrą jau buvau ištaręs devynis šimtus šešiasdešimt tris kartus. Pakartojęs devyni šimtai septyniasdešimtąjį kartą, pamečiau skaičių, nes išvydau milžinišką vyrą, ateinantį iš tos pačios pusės, iš kurios buvo atėjusi ir moteris. Iš pradžių pamaniau: „Tikriausiai tai mantros poveikis. Nežiūrėsiu į jį ir pakartosiu tiek, kiek reikia, – tūkstantį ir vieną kartą.“ Tačiau vyras pajudėjo manęs link. Niekada iki tol neregėjau, netgi įsivaizduoti negalėjau tokio milžino, be to, jis buvo visiškai nuogas. Vyras paklausė moters:
– Ką man išvirei?
– Dar nieko, – ši atkirto. – Bet jei ką nors duosi, išvirsiu.
Vyras bakstelėjo į mane pirštu ir pasakė:
– Pažvelk į aną, sėdintį štai ten. Kodėl negali jo supjaustyti į gabalus ir išvirti?
Kai išgirdau šiuos žodžius, mano dantys tarsi sulipo, o mala[1], kurią laikiau kartodamas mantrą, iškrito iš rankų. Aš apalpau. Nežinau, kiek laiko išbuvau be sąmonės. Kai atsipeikėjau, priešais mane stovėjo mokytojas. Jis pliaukštelėjo man per skruostą ir tarė:
– Ei, pabusk.
Akimirksniu atsipeikėjęs sušukau:
– Oh, tas milžinas ketino mane supjaustyti!
Ir vėl apalpau.
Tai kartojosi tris ar keturis kartus. Galų gale mokytojas kumštelėjo man į šoną ir dar griežčiau suriko:
– Kelkis! Kodėl taip pasielgei? Juk sakiau tau nekartoti šių mantrų. O tu, kvailas vaiki, dargi užsklendei mane viduje!
Po šio įvykio aiškiai suvokiau, kokia galinga gali būti mantra, ir ėmiau kartoti tik tą, kurią man buvo prisakęs kartoti mokytojas. Pradėjau pasikliauti ja net ir visai paprastose gyvenimo situacijose. Jaunystėje esu iškrėtęs nemažai išdaigų, daug kartų pasielgiau neapdairiai, tačiau mantra padėjo man ugdytis sąmonę ir išbristi iš visokių nemalonių situacijų.
Jeigu mantra netinkamai parinkta ir nedera su kitomis dvasinėmis praktikomis, ji gali sukelti haliucinacijas. Taip buvo nutikę ir man. Haliucinacijos – tai užteršto ir neišlavinto proto veiklos pasekmės. Mantra padeda tik tada, kai protas švarus ir mintys nukreiptos vidun. Jei praktikuotojas nesupranta kartojamos mantros prasmės, jis neišgyvena atitinkamų stiprių pojūčių, o be stiprių pojūčių mantros kartojimas virsta grynai techniniu ir nenaudingu dalyku.
Iš Swami Rama knygos „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“
[1] Mala – Tibete ir Indijoje paplitęs karoliukų vėrinys (paprastai būna suverti 108 karoliukai), kuriuo medituotojai naudojasi skaičiuodami ištartas mantras (vert.past.).