Sveikatos skrynelė. Pasaulio prasmingumas

N. G. Wolmer

Kai mus arba mūsų artimuosius kankina liga, dažnai klausiame savęs: „Kodėl aš sergu? Kodėl mano artimasis serga? Ar jis gali pasveikti? Nuo ko priklauso, ar jis pasveiks? Ką galima padaryti, kad jis pasveiktų?“

Nesiimu išvardinti visų priežasčių, nes jų daug, tačiau paminėsiu tas, kurios yra mažiau suvoktos, mažiau nagrinėtos…

Štai kelios priežastys, nuo kurių, manau, priklauso mūsų savijauta bei sveikata ilgoje gyvenimo distancijoje – ne tik fizinė, bet ir emocinė, mentalinė, dvasinė.

Pasaulio prasmingumas

Viena jų – tai, ar pasaulis, kuriame gyvename, mums yra  prasmingas, ar ne. Ar randame, kaip įprasminti save bei tai, ką jame darome. Kalbu ne tik apie logišką, sąmoningą pasaulio įprasminimą, bet ir emocinį, nesąmoningą pasaulio bei būties prasmingumo pojūtį.

Kodėl tai svarbu? Todėl, jog prasmingame pasaulyje yra prasmė formuoti tikslus bei jų siekti. Paprasčiau sakant,  jame yra ką veikti.  Prasmingame pasaulyje, tinkamai veikiant, šiuos tikslus įmanoma realizuoti. Jei, mūsų požiūriu, pasaulis yra prasmingas, tuomet  valia prabunda veikti, palaiko mus,  tuomet gebame pasipriešinti sunkumams, įveikti kliūtis.

Kuo prasmingesnis mums atrodo pasaulis, tuo aktyviau įsijungiame į veiklą. Tuomet, susidūrus su ypač didelėmis kliūtimis ar ištikus bėdoms, gali aktyvuotis nauji vidiniai resursai, kurie miega, jei tai, ką darome, mums yra neįdomu ar atrodo neprasminga.

Beprasmiame pasaulyje beprasmiška kelti sau tikslus, beprasmė apskritai tampa bet kokia veikla, o tai stingdo, paralyžiuoja valią. Be abejo, taip vyksta tik tuomet, kai šis požiūris įsigali,  trunka ilgai, tuomet jis persiduoda ir kitoms mūsų dalims – emocijoms, mūsų energijų kūnui, net fiziniam kūnui, fizinio kūno organams, ląstelėms.

Juk mūsų fizinis kūnas turi tam tikrą savivoką, jis puikiai atliepia sąmonės siunčiamiems impulsams, mintims, emocijoms.

Jei mintyse bei nuostatose pasaulis yra beprasmis ir atrodo beprasmiška jame ką nors veikti, mūsų energijų kūnas tą junta; mūsų fizinis kūnas tai junta; mūsų organai tai junta, girdi programą: jog veikti – beprasmiška, jog tikslų pasiekti vis vien nepavyks…

Kai organai perimą tokią programą, jie ima veikti arba vangiai, arba netinkamai, arba tiesiog bet kaip (koks skirtumas, kaip veikti beprasmiškame pasaulyje?), arba išvis nustoja veikti…O juk tai – jau pakankamos priežastys ligai prasidėti, įsigalėti bei, jei pasaulėžiūra nepasikeičia, ir išvis įveikti mūsų valią gyventi.

Kvietimas veikti

Mūsų fizinis kūnas – nepaprastai sudėtingas organizmas, kuriame veikia daugybė sistemų: nervų, limfinė, kraujotakos, kaulų, virškinimo ir t.t. Kad galėtume būti sveiki, visos šios sistemos turi veikti sutartinai, harmoningai, bendrai – ne tik vienodu intensyvumu, bet kiekvienai sistemai prisiimant skirtingą krūvį, aktyvumą, papildant bei palaikant viena kitą, priklausomai nuo aplinkybių, paros laiko, fizinio ar protinio, emocinio krūvio. Kad tai galėtų vykti, visas šias sistemas turi pakviesti gyventi, darniai veikti mūsų pačių aiškus, gerai joms girdimas kvietimas  BŪTI, GYVENTI, VEIKTI…

Beprasmiame pasaulyje būti, gyventi, veikti – kam? Kam to reikia? Mūsų kvietimas gyventi bei veikti tampa vangus arba abejotinas, sunkiai girdimas mūsų vidiniam pasauliui. Kam sutartinai, harmoningai veikti, jei tai neturi prasmės? Todėl taip svarbu jausti pasaulio prasmingumą bei norėti jame būti, veikti, gyventi.

Noras gyventi

Štai dar viena nuostata, kuri ypač svarbi, jei norime būti sveiki, jei norime gyventi – tai noras gyventi. Galbūt tai atrodo savaime suprantama, tačiau ar taip iš tiesų yra?  Ar žmonės iš tiesų aiškiai suvokia, jog šie dalykai susiję? Paklauskite dažno sunkiai sunkiai ar tiesiog ilgai sergančio žmogaus – ar jis nori gyventi? Iš tiesų aistringai, aiškiai, visomis savo dalimis nori gyventi? Ar tai yra vienareikšmiška aiški  žinia, kurią jis perduoda savo fiziniam kūnui?  Labai dažnai yra ne taip.

Neretai būna, jog, dėl kokių nors priežasčių nebenorėdamas gyventi, sunkiai ligai atėjus, išsigandęs mirties ir kančios, žmogus vėl ima trokšti gyventi, keičia požiūrį – tada viskas gali pasikeisti.  Tačiau tik tuomet, jei ankstesnis požiūris nebuvo įsigalėjęs per ilgai, nepasėjo per daug gilių, nebeįveikiamų pasekmių.

Kad to nebūtų, svarbu aiškiai suvokti, jog mūsų norą ar nenorą gyventi girdi ir mūsų vidaus organai, visos kūno sistemos, o girdėdamos veikia sutartinai su mūsų suvoktais ir nesuvoktais norais, impulsais. Todėl norą gyventi verta puoselėti, kaip ir pačią sveikatą – tai neatsiejami dalykai.

Dėl ko kartais kyla nenoras gyventi?

Kartais mūsų nenoras gyventi yra susijęs ne su tuo, jog pasaulis per daug žiaurus, bet su tuo, jog turime jam per daug lūkesčių, nemokame priimti to, ką jis iš tiesų gali duoti.

Savigaila – žalingas, naikinantis įprotis

Kartais nenoras gyventi susijęs tiesiog su silpnumu,  skubėjimu savęs gailėti. Paradoksalu, tačiau, pradžioje ėmę savęs gailėti (jausdami, jog tai mums kažkaip padeda), vėliau, kai savęs gailėjimas tampa įpročiu, patys sau paspendžiame  pinkles – sukuriame situaciją, kurioje mums vis lengviau ir greičiau yra dėl ko savęs gailėti, nes ir pasaulis mus girdi bei atliepia, kurdamas vertas gailesčio, apgailėtinas situacijas. Juk pasaulis stipriausiai atliepia į tai, ką garsiausiai, nuoširdžiausiai  transliuojame, kam sueikvojame daugiausiai energijos – tai yra į tai, kas geriausiai girdima pasauliui.

Taigi jeigu mūsų savęs gailėjimas taps pastovus, nuoširdus, atsiras vis daugiau priežasčių dėl ko iš tiesų savęs galėtume gailėti. Tokiu būdu formuojasi uždaras ratas.

Vis dėlto jį visuomet galima nutraukti, Kartais tai padaro skausmas, liga, kartais prabudęs orumas, kartais drama, kartais  taip ir numirštame, o savęs gailėjimo transformaciją paliekame kitam gyvenimui.

Visgi visuomet turime pasirinkimą: didžiausiame skausme, nepatogumuose ar dar tik mažuose nepatogumuose būti karalaite, miegančia ant žirnio, ar žmogumi, kuriam sunkumai padeda sustiprėti.

Juk fiziniam kūnui mūsų noras gyventi – tai pasiruošimas veikti fiziniame pasaulyje, aktyviai atliepiant į išorines bei vidines aplinkybes, darniai susiderinant su jomis.

Siųskite savo kūnui aiškius signalus

Mūsų fizinis kūnas turi gauti aiškius signalus iš mūsų sąmonės, minčių, emocijų, jog gyventi yra gerai, vertinga, teisinga; jog jo, fizinio kūno, veikla, arba gyvenimas, mums yra vertybė bei  būtinybė; jog tai yra būtent tai, ką jis turi daryti – darniai, harmoningai veikti, pratęsdamas gyvybę, ją aprūpindamas, ją puoselėdamas. Mūsų, kaip asmenybės, noras gyventi  yra ir mūsų fizinio kūno noras gyventi bei veikti, užtikrinant gyvybę. Jei fizinis kūnas girdi signalus: „Gyventi nereikia, gyvenimas – kančia, gyvenimas – beprasmis“, – šiems signalams užsitęsus, jis ima juos vykdyti, tai yra gesinti gyvybę, jos nebepalaikyti.

Fizinis kūnas, ko gero, nesuvokia sudėtingos gyvybės sampratos, tačiau geba atliepti į kvietimą veikti: veikti naikinant gyvybę arba ją palaikant.  Juk noras gyventi instinkto, ląstelių kalbos lygyje – tai kvietimas darniai veikti!

Štai kodėl yra tokia svarbi, susijusi su ankstesnėmis nuostata apie pasiruošimą veikti: jei nesame pasiruošę veikti kurioje nors iš gyvenimo sričių, jei tai tęsiasi ilgesnį laiką, formuojame energijų blokavimą. Šio nenoro, nepasiruošimo veikti nuostata kuria atspindį ir fiziniame kūne.

Verta paklausti savęs

Ar esi pasiruošęs veikti? Ar esi pasiruošęs veikti šiame pasaulyje? Ar esi pasiruošęs veikti taip, kad tai būtų tau įdomu? Ar esi pasiruošęs veikti taip, kad ne tik tau pačiam tai būtų įdomu, bet kad to reikėtų ir pasauliui? Ar visos tavo dalys pasiruošusios efektyviai veikti? Ar tai toleruoji, ar to nebijai?

Pasitikrinkite, kiek esate pasiruošę veikti (tai yra gyventi) paprastais klausimais, kuriuos čia pateiksiu. O kai juos užduosite, sąžiningai įsiklausykite į pirmąjį pojūtį, koks ateina kaip atsakymas: tai suteiks jums nemažai naujos įdomios informacijos apie save pačius bei padės numatyti kryptis, kuriomis efektyvu tobulėti.

Pavyzdžiui:

Ar mano širdis pasiruošusi veikti, ar ji to nori? Ar ji nori veikti ilgai? Ar ją tai džiugina?

Ar mano akys nori regėti? Ar jas tai džiugina?

Panašiai galite pakalbinti ir kitus organus. Jei pajutote, jog kuris nors organas atlieps priešingomis programomis, arba jį šnekinant anksčiau minėtomis frazėmis, tai atrodo visiška nesąmonė, ko gero, jame susitvenkė ankstesnio nenoro gyventi ar baimių, nuoskaudų energijos.

Sveikinu! Ko gero, atradote tą organą, kuris nenori arba bijo veikti. Tuomet pakalbinkite jį, apgaubkite savo meile, palaikymu. Pasakykite jam vėl ir vėl, jog jį mylime, jog jis reikalingas, svarbus: „Aš myliu tave, tu man reikalingas, brangus. Gyvenkime kartu, veikime kartu darniai, ilgai ilgai, sveikai sveikai… Prašau, paleisk skausmą, paleisk baimes, aš myliu tave, tu man reikalingas, aš tikiu tavimi…”

Svarbu užmegzti kontaktą su organu, o dar svarbiau  – kad jis būtų pozityvus, kupinas meilės ir pasitikėjimo, paskatinimo gyventi bei veikti.

Bus tęsinys…

N. Gabija Wolmer

TOP