Svamis Vivekananda „Radža joga“
Radžą jogą sudaro aštuoni lygmenys. Pirmasis yra jama – nežudymas, teisingumas, netroškimas svetimo, susilaikymas, dovanų nepriėmimas. Po to eina nijama – švara, pasitenkinimas, asketizmas, stropumas moksle ir atsidavimas Dievo valiai. Po to asana – pozos, pranajama – pranos kontrolė, pratjahara – jausmų įvaldymas, dharana – koncentracija, dhjana – meditacija, samadhi – aukštesnioji sąmonė.
Pranajama – kvėpavimo kontrolė. Kaip tai siejasi su proto gebėjimu susikoncentruoti? Kvėpavimas kaip smagratis automobilyje – šiuo atveju, kūne. Pradžioje turi įsisukti smagratis, po to jo judėjimas perduodamas daug mažesniems ratukams, kol pradeda veikti pati subtiliausia mechanizmo dalis. Kvėpavimas ir yra šitas smagratis, duodantis ir reguliuojantis viso kūno energiją.
Pradžioje mes imamės to, kas užveda visą mechanizmą, – pranos, kurios akivaizdi išraiška yra kvėpavimas. Po to mes kartu su kvėpavimu įžengiame į mūsų kūną, kad surastume jame kitas, mažiau pastebimas jėgas, nervinius impulsus, prabėgančius per visą organizmą. Išmokę atpažinti ir pajausti juos, mes pradedame kontroliuoti ir visą savo kūną. O kadangi mūsų protą taip pat priverčia veikti įvairūs nerviniai impulsai, mes palaipsniui imame pilnai kontroliuoti ir kūną, ir protą, pajungdami sau juos abu. Žinios – jėga. Mums reikia pasiekti šią jėgą, bet pradėsime nuo pačios pradžios – nuo pranajamos.
Mes žinome ir kita, kad galia, tapusi latentine, gali būti atstatyta. Bet kuri snaudžianti mūsų kūno galia gali būti aktyvuota nuolatiniais pratimais. Mąstydami tokiu būdu mes matome, kad nieko nėra neįmanomo, atvirkščiai, visai tikėtina yra galimybė valdyti savo organizmą pagal savo valią. Jogas pasiekia tai pranajamos metodais. Tikriausiai, daug kas iš jūsų skaitėte, kad atliekant pranajamos pratimus, įkvėpdami jūs turite pripildyti savo kūną prana. Sanskrito kalbos žodį „prana“ dažnai verčia, kaip „kvėpavimas“, dėl to kyla klausimai, kaip tai daroma. Problema yra vertime. Prana, gyvybine energija, galima pripildyti kiekvieną kūno dalelę, ir, išmokę tai daryti, galėsite tą dalelę valdyti.
Daug kas yra įsitikinę, kad pranajama – tai kai kas, turintis sąlytį su kvėpavimu. Iš tikrųjų, kvėpavimas turi mažai ką bendro su ja, jeigu iš viso turi. Kvėpavimas yra tik vienas iš būdų, padedantis pasiekti tikrosios pranajamos. Pranajama – tai pranos kontroliavimo būdas. Indų filosofų požiūriu, visatą sudaro du dalykai, vienas iš jų yra vadinamas akaša. Tai yra tai, kas yra visur ir viską persmelkia. Viskas, kas turi formą, viskas, kas yra elementų kombinacija, išsivystė iš akašos. Būtent akaša tampa oru, tampa skysčiais, tampa kietais kūnais, ir akaša tampa Saule, Žeme, Mėnuliu, žvaigždėmis ir kometomis, akaša tampa žmogaus kūnu, gyvūnais ir augalais, akaša tampa visu tuo, kas matoma, kas gali būti suvokta, kas yra. Pati savaime akaša yra tokia subtili, kad žmogaus jutimo organai jos nesuvokia, bet, kada ji pasidaro grubi ir priima formą, tampa matoma. Pasaulio sukūrimo pradžioje egzistavo tik ši substancija; pasibaigus ciklui visi kieti kūnai, visi skysčiai ir dujos vėl virs akaša, ir naujas tvėrimo ciklas vėl prasidės nuo jos.
Kokia gi energija gamina akašą visatoje? Prana. Visai taip pat, kaip akaša yra begalinė, visur esanti visatos medžiaga, prana yra begalinė visur esanti pasireiškusios visatos energija. Kiekvieno ciklo pradžioje ir pabaigoje viskas tampa akaša, o visos energijos formos virsta prana, kad kitame cikle taptų visu tuo, ką mes vadiname energija, visu tuo, ką mes vadiname jėgomis. Prana pasireiškia per judėjimą, per gravitaciją, per magnetizmą. Prana pasireiškia per organizmo gyvenimą, per nervinius impulsus, per psichinę energiją. Viskas yra ne kas kita, kaip pranos pasireiškimas, pradedant psichine energija ir baigiant pačia primityviausia jėga. Visa visatos energija, kiek dvasinė, tiek ir fizinė, sugrąžinta į savo pirminį būvį, vadinasi Prana. „Kai neegzistavo niekas, kai tamsa buvo padengta tamsa, kas egzistavo tada? Egzistavo akaša be judėjimo.“ Pasibaigė fizinis pranos judėjimas, bet ne jos egzistavimas.
Kiekvieno ciklo pabaigoje visos energijos formos, veikiančios visatoje, apmiršta tapdamos potencialiomis. Kito ciklo pradžioje jos pradeda judėti, išjudina akašą, akaša įgauna įvairias formas, pagal tai, kaip pasikeičia akaša, pasikeičia ir prana, pasireikšdama įvairių jėgų pavidalu. Supratimas, kas yra prana, ir mokėjimas ją kontroliuoti ir yra pranajama.
Taigi, mums atsiveria priėjimas prie beveik neribotos valdžios. Įsivaizduokime žmogų, kuris suvokė pranos esmę ir išmoko ją valdyti, ar bus riba jo galimybėms? Savo valia jis galėtų judinti Saulę ir žvaigždes, jis gautų visos visatos valdžią – nuo atomo iki pačių didžiausių saulių, – todėl, kad jis valdytų praną. Tame ir slypi galutinis pranajamos tikslas.
Prana – tai viso, kas gyva, gyvybinė jėga. Mintis – pats aukščiausias ir subtiliausias pranos pasireiškimas, bet mintis, kaip mums žinoma, dar ne viskas, egzistuoja instinktai, per kuriuos prana pasireiškia žemesniu planu. Kai mums kanda uodas, mes automatiškai, instintyviai bandome jį priploti. Yra kitas lygis, sąmoningo mąstymo lygis. Aš svarstau, duodu pasiūlymą, aš galvoju, aš pasisakau už ir prieš tam tikrus faktus. Bet ir tai ne viskas. Mes žinome savo proto apribojimus. Ribos, kuriose veikia mūsų protas, labai nedidelės, bet ir čia patenka faktai, iš ten, kur mūsų protas neturi galimybės patekti. Protas gali veikti daug aukštesniame lygyje, viršsąmonės lygyje. Kai pasiekiama ta būsena, kuri vadinasi samadhi – tobula koncentracija arba viršsąmonė, – išeinama į sferas, nepasiekiamas protui, ir pažįstama tai, kas nei instinktams, nei protui paprasčiausiai neduota žinoti. Sumaniai veikiant subtilias jėgas, skirtingus pranos pasireiškimus galima pakylėti protą į daug aukštesnį lygį, į viršsąmonės būseną, kurioje jis veikia jau kitaip.
