Sufijų anekdotai

Pokalbis apie Dievą

Vieno sufijaus paprašė:
– Gerbiamasis, pakalbėkime apie Dievą.
– Geriau patylėkime apie jį, – pasakė sufijus.
– Bet kodėl?
– Jei apie Dievą prabilsite jūs, Jam tai bus įžeidimas. Jei apie Dievą prabilsiu aš, man tai bus per didelė garbė.

Sultonas – vergas

Sultonas su savo palyda važiavo keliu. Pakeliui jis sutiko dervišą. Tas nusilenkė sultonui, kaip to reikauja papročiai.
– Prašyk išmaldos, – pasakė sultonas, laukdamas, jog dervišas paprašys valgio ar pinigų.
– Argi pas vergą prašoma išmaldos? – atsakė dervišas.
– Kodėl tu vadini mane vergu?
– Tu godumo ir lūkesčių vergas, gi aš – jų valdovas. Gaunasi, sultone, kad tu – mano vergų vergas!

Visai negyveno!

Vienas žmogus ėjo per kapines, kuriose buvo palaidotas sufijų mokytojas. Greta kapo, panirę į apmąstymus, sėdėjo jo mokiniai. Žmogus pažvelgė į antkapį. Ant akmens buvo virtine išraižytos mokytojo gimimo ir mirties datos. Eilutė apačioje skelbė: “Tas, kas čia ilsisi, pragyveno pilnus dašimt metų”.
– Ei, paklausykite, – tarė žmogus sufijaus mokiniams, – ten klaida! Jeigu spręsti pagal gyvenimo datas, jūsų mokytojas pragyveno septyniasdešimt su viršum metų, o ten parašyta – dešimt!
– Jokios klaidos nėra, – atsakė vienas iš mokinių. – Esmė tame, kad čia paminėtas mokytojo gyvenimo metas, pripildytas laime ir džiaugsmu. Tokio laiko buvo pilni dešimt metų.
Žmogus susimąstė, staiga išbąlo ir tarė:
– Palaukite, išeina, jog apie mane parašytų: “Jis gimė ir beveik visiškai negyveno”?!

Nupulti ir keltis

Vienas mokinys paklausė savo mokytojo-sufijaus:
– Mokytojau, ką tu pasakytum, jei sužinotum apie mano nuopolį?
– Kelkis!
– O kitą kartą?
– Vėl kelkis!
– Ir kiek gi tai gali tęstis – vis nupulti ir keltis?
– Puldinėk ir kelkis, kol gyvas! Juk tie, kas nupuolė ir nebeatsikėlė, mirę.

Koks turi būti mokytojas

Pas sufijų meistrą paklausė:
– Koks turi būti mokytojas? Ar turi jis nusimanyti knyginiuose moksluose bei daryti stebuklus, ar to nepakanka?
– Žmonės mano, kad mokytojas turi daryti tai, ką išvardinote, ir daug kitko. Tačiau jie klysta. Yra tik vienas reikalavimas tikram mokytojui: jis turi turėti viską, ko reikia mokiniui.

Du požiūriai

Du žmonės atsidūrė kalėjime, toje pačioje kameroje. Varginga aplinka, mažas langas, atitvertas grotomis. Tarsi susitarę, abu žvilgterėjo į langą.
Vienas iš jų pamatė storus, purvu apsinešusius grotų virbus.
Kitas pamatė temstantį dangų bei žvaigždes.

Mėnulis ar Saulė?

– Mula, – paklausė vienas užeigoje tuščiai dykinėjantis, – kas, tavo manymu, žmonėms vertingiau – Mėnulis ar Saulė?
– Žinoma, Mėnulis, – nesusimąstydamas atsakė Nasredinas.
– Kodėl?
– O kada, tavo manymu, mums labiau reikia šviesos – dieną ar naktį?

Kas yra likimas

– Mokytojau, kas yra likimas? – paklausė mokinys vieno išmintingo dervišo.
– Tai, ką vadina likimu, iš tiesų yra prielaida. Juk žmonės numano, kad kas nors atsitiks arba neatsitiks. Gi likimas – tai, kas įvyko tikrovėje.

Pakanka baimės

Žiaurus valdovas įsakė sučiupti ir pristatyti pas jį Molą Nasrediną.
– Tai štai koks tu, išminčiau! – su piktdžiuga sušuko valdovas, kai sargyba metė Nasrediną priešais jo sostą. – Tuoj pat įrodyk man, kad tu iš tiesų esi išmintingas! Kitaip ruoškis mirčiai!
– Aš iš tiesų išmintingas, o valdove! Aš tiek įžvalgus, kad tiesiog dabar matau rojaus aukso paukštes ir pragaro demonus!
– Kaip gi tu gali juos matyti?
– Taigi be baimės daugiau nieko tam ir nereikia. Pabandyk pats – ir įsitikinsi.

Per daug vėlu, per daug anksti

Dervišo paklausė:
– Gerbiamasis, atsakyk, kodėl skubotumą peikia mažiau nei vėlavimą?
– Drauge mano, nėra skubėjime ir vėlavime lygybės, – atsakė dervišas. – Jeigu skubėjimas turi savyje sumanumą, tai jo vertė didesnė nei vėlavimo. Vėlavimas susijungęs tik su mirtimi. Tai, kas per anksti, baustina teisiant, bet tai, kas per vėlu, jau pasmerkta.

Užeik už akmens

Kartą chanas sutiko išmintingą dervišą. Chanas buvo geros nuotaikos ir įsišnekėjo su keliauninku.
– Matai, jaunystėje aš taip pat tiesos vis ieškojau, – patikliai dalinosi chanas dervišui. – Bet dabar vis darbai ir rūpesčiai, pavaldiniai su jų intrigomis… O ir susidomėjimas paieškomis kažkur pasidėjo, nors tokios nuostabios kadaise jos buvo. Kame čia reikalas?
– Žiūrėk, chane, kokia nuostabi kalno viršūnė, tiesa?
– Taip, labai graži…
– Matai tą akmens riedulį prie kelio? Eikime už jo kalnu pasigrožėti.
– Derviše, ar tu sveiko proto? Juk jeigu mes už jo užeisime, tai jokio kalno daugiau neišvysime. Riedulys jį užstos.
– Štai ir tu, chane, pats užėjai ten, kur ne tik tiesos nesimato, bet netgi ir noro jos ieškoti nepastebėti.

Abejoji – pašalink

Vienas knygų skaitovas paklausė Nasredino patarimo.
– Mola, jūs išmintingas žmogus. Gal žinote kokią nors patikimą priemonę nuo akių ligų? Aš daug skaičiau, ir mano akys nusilpo.
– O tu buvai pas gydytoją?
– Taip, bet aš abejoju tais vaistais, kuriuos jis man davė.
– Ką gi, aš galiu tik papasakoti, kaip man pačiam skaudėjo du dantis. Kol aš nenuėjau pas gydytoją ir neišroviau jų, skaudėti nenustojo. Galbūt ir tau tas pats? Jei abejoji vaistais, tai eik ir pašalink!

Kalbėjimas ir tylėjimas

Eidamas per turgų, sufijus išgirdo, kaip priešais minią gražbyliauja sukčius, vaizduojantis išminčių.
– Nes pasakyta, – skelbė „išminčius“, – kad tylėjimas geriau už kalbas!
– Tavo tylėjimas ir iš tiesų geriau už tavo kalbas, – įsikišo į pokalbį sufijus, – gi mano kalbėjimas geriau už mano tylėjimą. Tavo kalba – garbės troškimo trimitai, tavo tylėjimas – tuščia pramoga. Mano tylėjimas – saikingumas, o mano kalbėjimas – tyla.

Šviesa kitiems

Kartą arbatinėje Nasredinas pasigyrė:
– Aš matau netgi visiškoje tamsoje!
– Tai kodėl vakarais tu žingsniuoji namo, apšviesdamas kelią žibintu?
– Kad kiti žmonės su manimi nesusidurtų.

Kvailys ir kupranugaris

Kartą susitiko kvailys ir kupranugaris. Išvydęs kupranugarį, kvailys sušuko:
– Kas per išsigimėlis! Koks tu kuprotas!
– Tu vertini, ir tuo pačiu kuri nuomonę, atsakė kupranugaris. – Ar tu žinai, kad savo kalbomis tu „pripaišai“ klaidą Kūrėjui? Kupra – ne yda. Tokiu aš sutvertas dėl konkrečios priežasties ir tam tikram tikslui. Lankas negali būti nesulenktas, templė turi būti tiesi. Tu tiesiog kvailys! ir supranti ne daugiau nei asilas!

Suvokimo džiaugsmas

Sufijus, duodamas pamokymus savo mokiniui, paklausė jo:
– Ar tu supratai?
– Supratau, – atsakė mokinys.
– Tu pasakei netiesą, nes apie supratimą liudytų džiugesys, atsispindintis tavo veide, o ne tavo atsakymas.

Būna blogiau

Viename susirinkime susiginčijo, kas pasaulyje žmogui yra blogiausia. Kas sakė – ligos, kas sakė – mirtis, kas sakė – skurdas… Daug visko buvo pasakyta. Paklausė ir Nasredino:
– O tu, Mula, kaip galvoji?
– Blogai, kai neišsipildo tai, ko nori, – atsakė Nasredinas. – Tačiau daug blogiau, kai išsipildo tai, ko nenori, – pagalvojęs pridūrė jis.

Nėra liūdesio

Vieno sufijaus paklausė:
– Gerbiamasai, kodėl jūsų veide nėra liūdesio žymių?
– Pas mane nėra to, dėl ko netekties vertėtų liūdėti, – atsakė sufijus.

Pažinimas

– Mula! Mula, greičiau eime su manimi, – Nasredino kaimynas, nesitverdamas džiaugsmu, griebė jį už rankos ir išsitempė iš namų. – Atvažiavo tas ir tas! Matai, eina kalbos, kad jis visų išmintingiausias, ir labiausiai išgarsėjęs, ir …
– Ką gi, eime, pažiūrėsime į išmintingiausiąjį, – sutiko Nasredinas.
Jie atėjo į arbatinę. Išminčius išdidžiai sėdėjo garbingoje vietoje ir klausėsi aplinkui susirinkusių garbinamų kalbų. Jis tik vos teatkreipė dėmesį į atėjusius.
– Štai jis, Mula, matai! – sušnabždėjo Nasredinui į ausį bičiulis. – Toks išdidus, net ir nepastebėjo mūsų! Tu anksčiau niekuomet nebuvai jo sutikęs?
– Daug kartų, – pasakė Nasredinas, – juk jis kvailys. O kvailių savo gyvenime aš mačiau nemažai.
– Negali to būti! Visų išmintingiausias – ir staiga kvailys! Iš kur tu žinai?
– Išmintingas visada pažins kvailį, nes kadaise ir pats buvo kvailiu, – atsakė Nasredinas. – Bet kvailys niekada nepažins išminčiaus, nes pats išmintingu niekuomet nėra buvęs.

Kada reikėtų valgyti

Vieno sufijaus paklausė:
– Gerbiamasis, tiek daug priklauso nuo to, kaip maitinasi žmogus! Kada gi žmogui visų geriausia yra sėstis prie stalo?
– Jei jis turi maisto, tai tegul palaukia, kai pajus alkį, – atsakė sufijus.- O jei maisto nėra, tai tegul palaukia, kol gaus maisto.

Mokestis už žinojimą

Vienas jaunas ir gailestingas valdovas pakvietė Mulą Nasrediną tapti jo patarėju. Jaunuolis klausėsi Mulos patarimų, mokėsi iš jo, ir jam pavaldžios žemės suklestėjo. O Mula pirmąsyk gyvenime pradėjo gauti didelį atlygį.
Kartą Mulos žmona apie kažką paklausė, o Nasredinas atsakė: „Nežinau“.
– Irgi mat man, patarėjas! – įširdo žmona. – Valdovas tiek tau moka už tavo patarimus, o į mano klausimus yra tik atsakymas „nežinau“!
– Brangioji, valdovas moka man už tai, ką aš iš tiesų žinau. Jei aš gaučiau užmokestį už tai, ko aš nežinau, tai visų pasaulio turtų neužtektų apmokėti mano nežinojimo – tiek daug ko aš nežinau šioje visatoje.

Žodis

Kol žodis neištartas, jis tarytum yra kalėjime, iš kurio siekia išsiveržti į laisvę. Tačiau pakanka tik žodžiui išsiveržti į laisvę, kaip tai, kas anksčiau buvo žodžio šeimininku, tampa jo įkaitu.

Tiesos ieškotojas

Vienas jaunas „tiesos ieškotojas“ atsidūrė prie sufijų mokyklos vartų. Jis kreipėsi į sargą, žilą senuką, sėdėjusį netoliese medžių šešėlyje.
– Aš manau, – pradėjo jaunasis filosofas, – kad tik nedaugelis iš mūsų žino, kiek šiame pasaulyje yra tikrųjų tiesos ieškotojų.
– O, aš čia sėdžiu jau pusę amžiaus, – tarė senis, – ir kai ką galiu tau apie tai papasakoti.
– Tikrai? – susidomėjo jaunuolis. – Ir kiek gi jų?
– Jų lygiai vienu mažiau nei tu galvoji.

http://www.pritchi.net/