Kuo skiriasi siela ir dvasia?

N. Gabija Wolmer

Sielos ir dvasios sampratos įvairiose tradicijose skiriasi. Iš to, manau, dalinai kilo painiava, susijusi su šių sąvokų vartojimu vakarų pasaulyje. Paaiškinsiu asmenybės, Sielos bei Dvasios sąvokas taip, kaip jas suprantu. Kuo jos panašios ir kuo vis dėlto skiriasi?

DVASIOS PASAULIS

Pradėsiu nuo aukščiausio būties lygmens, pasiekiamo žmogui – Dvasios pasaulio, dvasinio, arba Dieviškojo, lygmens.

Tai pasaulis, esantis aukščiau bet kokių įvardijimų, žodžių, sąvokų. Paradoksas, kai bandome apie jį kalbėti ir suvokti protu. Apibūdinti jo žodžiais neįmanoma, nes jis pranoksta bet kokius žodžius, formuluotes, įvardijimus. Visgi mes jį išgyvename, jis yra mūsų sunkiausiai suvokiama, sunkiausiai įvardijama, tačiau neatsiejama ir, drįstu teigti, svarbiausioji mūsų žmogiškosios visumos dalis.

Būtent jos buvimas žmoguje yra garantas, jog kada nors, jei nuoširdžiai dvasiškai praktikuosime bei eisime dorybių keliu, pasirinksime evoliuciją, anksčiau ar vėliau nušvisime, visiškai realizuosime visas mumyse esančias dieviškas savybes ir padarysime jas ir kitiems suvokiamas bei veiksmingas.

Būtent ši dalis mumyse yra garantas to, jog mūsų Siela niekad mums nemeluoja, kaip ir mūsų sąžinė. Būtent ši dalis susieja mus su dieviškąja tiesa, įkūnija mumyse dorybių, tobulėjimo, evoliucionavimo siekimą. Ji yra tikrasis viso įkvėpimo, pašaukimo amžinasis šaltinis. Ji, Amžinoji Dvasia, kaip ją bevadintume, yra visko pradžia ir pabaiga – Alfa ir Omega, visų priežasčių priežastis, visų prasmių kūrėja, gimdytoja, meilės ir visos būties bei viso suvokimo šaltinis. Ji yra tiek visur išorėje, tiek mumyse. Jos neįmanoma atskirti, sustabdyti, sunaikinti, paveikti, pakeisti. Tai ji keičia, veikia, kuria, sąlygoja.

Mes galime nuo jos tiktai nusisukti , išmokti jos negirdėti. Tačiau kai tik atsigręžiame, įsiklausome, ji prabyla į mus amžinojo pasaulio tiesomis bei reikalavimais, tačiau ir galimybėmis.

Tai yra Dievas mumyse – nemari, nekintanti, negimusi, nemirsianti dalelė, turinti visas Dieviškumui būdingas savybes. Nesuvokta, dar neišreikšta, laukianti prabudimo, realizacijos. Laukianti, kol prabusime ir imsime save tapatinti ne su mariais žemesniaisiais kūnais, bet su ja – nekintančia, Dieviška, visa galinčia, visa mylinčia, visa žinančia. Tiek iš tiesų savo realizacija esame ji, tiek esame visa galintys. Tiek, kiek esame Dvasia, tiek esame visa žinantys, beribiai, nepažinūs. Tiek, kiek esame Dvasia, tiek esame priežastis, ne pasekmė. Tiek, kiek esame Dvasia, tiek esame laisvė ir tiesa.

Šiai Dieviškajai daliai nėra ribų, nėra skirtumų – apie ją galime sakyti, jog ji yra visur ir niekur tuo pačiu metu. Viduje ir išorėje. Viršuje ir apačioje. Dėl to vieną dieną Dievą galime rasti ne tik bažnyčioje, išoriniame pasaulyje, bet ir savyje – iš pradžių širdyje, sąmonėje, prote, akyse ar poelgiuose. Vėliau – kiekvienoje ląstelėje, jausmuose ir kiekviename žmoguje…

Tokiu būdu bręstant, Dievas viduje bei išorėje susijungia į Didįjį, nedalomą Vienį, tampa neatskiriamas nuo žmogaus, jo poelgių, jausmų, minčių ir pasaulio… Jis netelpa į jokius kokybių įvardijimus – jis pats yra kuriantis ar naikinantis, keičiantis kokybes. Kita vertus, jį galėtume aptikti besireiškiantį visomis kokybėmis. Tai tas būties lygmuo, kuris nuo nieko nepriklauso, nuo kurio priklauso viskas. Tai yra priežasčių priežastis – būtis, kurianti, jei reikia, erdvę, energiją, laiką, fenomenus, žemesniuosius lygmenis: priežastis bei pasekmes, karmos dėsnį, mintis, jausmus, energijas, emocijas, elementus. Atminius, bodhialinius, kauzalinius, mentalinius, astralinius, fizinius kūnus, Sielas. Tai pasaulis, kurį budistai įvardija kaip Dharmakają; daosai – kaip didįjį neįvardijamąjį Dao. Kai ši būtis yra vienaip ar kitaip personifikuojama, tuomet iškyla tokie įvardijimai kaip Alachas, Ahura Mazda, Jahvė, Krišna, Brahma…

Šis pasaulis yra ne tik nedualus, netelpantis į dualias žmonijos sąvokas – jis yra daugiau…

Kaip budistai sako,
apie jį negalima pasakyti: taip arba ne;
apie jį negalima pasakyti ir taip, ir ne;
apie jį negalima pasakyti nei taip, nei ne.

Pavyzdžiui, bergždžia būtų sakyti, jog jis egzistuoja arba neegzistuoja. Jog jis ir egzistuoja, ir neegzistuoja vienu metu. Jog jis nei egzistuoja, nei neegzistuoja. Daugiau. Jis yra tai, kas yra daugiau.

Jis visuomet bus daugiau, nei telpa į dvimatį, išdėstomą linijiniame laike mąstymą, skaitymą bei rašymą, nei telpa į raides, simbolius, žodžius. Visos sąvokos, žodžiai, apibūdinimai bus tik tramplinas, nuo kurio atsispyrę, galėtume pradėti jį patirti. Patys žodžiai niekada nesutalpins Dvasios pasaulio, kaip žemėlapis nevirs vietove… Ir visgi tai mūsų neatsiejama, svarbiausioji dalis.

Reikia daug metų dvasinių praktikų, kol žmogus ima skirti šio lygmens patirtis nuo kitų, žemesniųjų. Kai kurios dvasinės tradicijos jas netgi įvardija kaip žmogui nepasiekiamas. Ką gi, jis, Dvasios pasaulis, čia pat, mumyse, visur ir niekur… Kai kas ima ir pasirenka tik vieną pusę – niekur…

Dvasios reikalavimai mums, Dvasios meilė mums gali reikštis pačiais neįtikėčiausiais būdais – pasaulietiškai suprantamais ir visai nepažiniais, protu nesuvokiamais. Kartais Dvasios pasireiškimai yra malonūs, palaimingi, šviesūs, kartais kankinantys, dramatiški, gąsdinantys, nesuvokiami. Ir vis dėlto, manau, jie yra buvo ir bus prasmingi absoliučiąja prasme – Amžinoje arba belaikėje realybėje, Dvasios pasaulio realybėje. Mums tereikia išmokti girdėti tai, kas vyksta, šio Dvasinio pasaulio dažnyje; jausti šio pasaulio vibracijas, pasireiškimus. Matyti gyvenimą, išsiskleidžiantį iš šio pasaulio. Tuomet visa taps prasminga, vientisa, pakeliama.

Suteikime Viešpačiui, Dvasios pasauliui laiko, galimybę įprasminti tai, kas vyksta. Neskubėkime smerkti ar niekinti, nuvertinti tai, ko nesuprantame. Palikime atvirą erdvę sąmonėje, pasakydami: “Viešpatie, nesuprantu tavęs, tačiau tikiu…” Palikime sąmonėje laisvą erdvę pokyčiams bei įprasminimui ateiti. Kartais turi praeiti šimtai metų, kad labai skausminga patirtis įgytų tikrąją prasmę visoje Sielos evoliucijos kelionėje arba tvėrinijos sumanyme…

N. Gabija Wolmer

TOP