Raimundas Kareckas

Kvėpavimas man yra gyvenimas. Kvėpavimas yra energijos tėkmė, maistas, saviraiška, mokymas, metodas, pagalbininkas ir net sufleris – užtenka paklausyti, kaip žmogus kvėpuoja, ir to pakanka, nes iš to galiu pasakyti apie jį labai daug ką. Drąsus jis ar bailus. Sveikas ar ligotas. Galiu sužinoti – padėjau ar dar ne. Ar mane supranta.

Kvėpavimo technikų dėka stengiuosi suvokti, kas esu aš pats. Labai stengiuosi padėti ir kitiems susivokti. Esu giliai įsitikinęs, kad kvėpavimas žmogų „atrakina“ ir leidžia jam atrasti, pamatyti patį save.

Man, mano prigimčiai yra labai artimas alchemijos stebuklas, todėl ir kvėpavimo technikas vertinu kaip dvasinę alchemiją, kaip sielos alchemiją.

Hiperaktyvaus kvėpavimo patirtys prasidėjo dar vaikystėje, kai man buvo viso labo penkeri metai. Tai buvo kiemo mokykla. Tada ilgai ir giliai kvėpavome, o vėliau sulaikydavome kvėpavimą. Tada pirmą kartą ir iškilo praeito gyvenimo patyrimas, nors apie tai giliau suvokiau tik 1991 metais.

Na, o rimtos kvėpavimo studijos prasidėjo 1979-80 metais – pagal K. Buteiką. Pirmasis mano kvėpavimo mokytojas tada buvo mano tėtis. Jo dėka pažinau kvėpavimo technikas bei patyriau net dinaminį kvėpavimą.

1991 metais atsivėrė  pirmosios holotropinio kvėpavimo patirtys. Tada ir supratau, kad nebenoriu kitaip gyventi. Su kiekviena sesija atsiverdavo vis naujos praeitų gyvenimų patirtys, naujas savęs pažinimas. Suvokiau, kad per tai tyrinėju ne tik savo asmenybę, bet ir savo sielą, jos pasirinkimus. Tęsiau holotropinio kvėpavimo studijas pagal Grofą iš jo mokinio, vėliau sąmoningo, lygaus, sujungto kvėpavimo (rebirthing’o), paskatintas Nijolės Gabijos Wolmer,  pradėjau mokytis pas šios technikos pradininką Leonardą Orrą.

Darbe  naudoju sąmoningą sujungtą kvėpavimą (rebirthing’ą),  hiperaktyvų kvėpavimą, dar vadinamą holotropiniu. Labai pamėgau watsu – kvėpavimus vandenyje – ir, žinoma, Serapio Bey man perduotas kvėpavimo technikas –   intuityvųjį kvėpavimą ir tandeminį kvėpavimą (porose).

Domėjausi  ir nuolat domiuosi įvairiomis kvėpavimo rūšimis, technikomis, tradicijomis, mokyklomis, autoriais, tačiau manau, kad svarbiausia technika yra ta, kuri labiausiai atitinka sielos poreikius bei evoliuciją. Tam jaučiu gyvą vedimą. Todėl praktikos ir technikos, atrodo, gimsta čia pat, savaime.

Tyrinėdamas kvėpavimo technikas, per keliasdešimtį metų (nuo 1991) nemažai esu sukūręs ir autorinių technikų bei praktikų. Už daugelį atradimų bei suvokimų esu dėkingas Nijolei Gabijai Wolmer – mano viso šio ir daugelio gyvenimų meilei bei mokytojai – ir, be abejo,  Pirmapradžiam Šaltiniui ir pakylėtiesiems dvasiniams mokytojams.

TOP