Raimundas Kareckas

RAIMUNDAS KARECKAS

Kvėpavimas man yra gyvenimo būdas. Kvėpavimas yra energijos tėkmė, ir kaip saviraiška, ir kaip maistas, tai – mokymas, metodas, pagalbininkas ir net sufleris – užtenka įsiklausyti, kaip žmogus kvėpuoja, ir to pakanka, nes iš to galiu pasakyti apie tą žmogų labai daug ką. Drąsus jis ar bailus. Sveikas ar negaluojantis. Galiu net sužinoti – konsultacijoje padėjau jam ar dar ne. Ar mane supranta.

Įvairių kvėpavimo technikų dėka stengiuosi suvokti save. Labai stengiuosi padėti ir kitiems susivokti. Esu giliai įsitikinęs, kad kvėpavimas kaip metodas, kaip labai saugi technika gali padėti žmogų „atrakinti“ ir leidžia jam atrasti bei geriau suvokti patį save.
Man, mano prigimčiai yra labai artimas alchemijos stebuklas, todėl ir kvėpavimo technikas vertinu kaip dvasinę alchemiją, kaip sielos alchemiją, transformuojančią asmenybę.
Hiperaktyvaus kvėpavimo patirtys prasidėjo dar vaikystėje, kai man buvo viso labo penkeri metukai. Tai buvo kiemo mokykla. Tada (1970 m.) ilgai ir giliai kvėpavome, o vėliau sulaikydavome kvėpavimą. Tada pirmą kartą ir iškilo praeito gyvenimo patyrimas, nors apie tai giliau suvokiau tik 1991 metais.
Na, o rimtos kvėpavimo studijos prasidėjo 1979-82 metais – pagal K. Buteiką. Pirmasis mano kvėpavimo mokytojas tada buvo mano tėtis Česlovas-Leonas Kareckas. Jo dėka pažinau kvėpavimo technikas bei patyriau net dinaminį kvėpavimą. Šį metodą giliai studijavome ir net praktikuodavome kartu.
1991 metais atsivėrė  pirmosios holotropinio kvėpavimo patirtys. Tada ir supratau, kad nebegaliu ir nebenoriu kitaip gyventi. Su kiekviena sesija atsiverdavo vis naujos praeitų gyvenimų patirtys, naujas savęs pažinimas. Šiose sesijose visada turėdavau labai ryškius praeitų įsikūnijimų išgyvenimus, neretai pribloškiančias savo tikroviškais pojūčiais – matomais vaizdais, girdimais garsais, uodžiamais kvapais ir net juntamais fiziniame kūne skausmais. Neretai stebindavo ir tai, kad sesijų metu suprasdavau ką kalbėdavau kitomis kalbomis ir net tomis, kurių niekada net nesimokiau.  Suvokiau, kad per tai tyrinėju ne tik savo asmenybę, bet ir savo sielą, jos pasirinkimus. Tęsiau holotropinio kvėpavimo studijas pagal S.Grofą metodą, išmoktą pas vieną iš jo mokinių, tuo metu atvykusio į Klaipėdą, o vėliau sąmoningo, lygaus, takaus kvėpavimo (rebirthing’o), paskatintas Nijolės Gabijos Wolmer,  pradėjau mokytis pas šios technikos pradininką Leonardą Orrą.
Įspūdingos patirtis bei gauti dvasiniai mokymai, meditacijos mahaavataro Babaji ašrame bei Kailašo oloje Haidakhane, tik dar labiau sustiprino mane kaip rebeferį, t.y. kvėpavimo specialistą.
Darbe naudoju sąmoningą takų kvėpavimą (rebirthing’ą), hiperaktyvų kvėpavimą, dar vadinamą holotropiniu. Labai pamėgau watsu – kvėpavimo bei relaksacijos techniką vandenyje (nuo 2010 m.) ir, žinoma, Serapio Bey man perduotas kvėpavimo technikas – intuityvųjį ir tandeminį (porose) kvėpavimą (nuo 2000 m.).
Domėjausi  ir nuolat domiuosi įvairiomis kvėpavimo rūšimis, technikomis, tradicijomis, mokyklomis, autoriais, tačiau manau, kad svarbiausia technika yra ta, kuri labiausiai atitinka konkrečiam žmogui sielos poreikius bei jo dvasinę evoliuciją. Šioms studijoms bei jų praktikoms jaučiu nuolatinį vedimą. Tam paskyriau šį gyvenimą – todėl dvasiniai mokymai, įvairios praktikos ir technikos gimsta čia pat, savaime.
Pastoviai praktikuodamas bei nuolat tyrinėdamas įvairias kvėpavimo technikas, per daugiau nei dvidešimt penkis metus (nuo 1991) nemažai esu sukūręs ir autorinių technikų, metodų bei praktikų. Už daugelį atradimų bei suvokimų ypač esu dėkingas N.Gabijai Wolmer – mano viso šio ir daugelio gyvenimų meilei bei mokytojai, nes jos dėka visada galiu turėti ir turiu nuolatinę Mokytojos globą, dėmesį ir dvasinį auginimą – ir, be abejo,  Pirmapradžiam Šaltiniui, ir Pakylėtiesiems Dvasiniams Mokytojams Serapiui Bey, El Morijai ir Kuthumiui.
TOP