Paramhansa Jogananda
Apie Babadži
Visiškai nenuostabu, kad nėra jokių istorinių nuorodų į Babadži. Didis guru jokiame amžiuje nepasirodė atvirai. Didieji pranašai, kaip Kristus ir Krišna, atėjo į žemę konkretiems plačios apimties tikslams. Jie pasitrauks, kai tik šie tikslai bus įgyvendinti. Kiti avatarai, kaip Babadži, imasi darbų, kurie daugiau siejasi su lėta evoliucine žmogaus pažanga per šimtmečius nei su žymiais istoriniais įvykiais. Tokie mokytojai visada pasislepia nuo grubaus visuomenės žvilgsnio, jie turi galių kada tik panorėję tapti nematomi. Dėl šių priežasčių ir todėl, kad dažniausiai liepia savo mokiniams nieko apie juos nepasakoti, daugybė didžių dvasinių mokytojų lieka nežinomi plačiajai publikai.
Nėra jokių duomenų apie Babadži šeimą ar jo gimimo vietą, kurie galėtų pradžiuginti metraštininkų širdis. Jis dažniausiai kalba hindi kalba, nors gali lengvai kalbėti bet kuria kalba. Jis pasiėmė paprastą Babadži (Gerbiamas Tėvas) vardą; kiti Lahirio Mahasajos mokinių jam duoti vardai yra Mahamunis Babadži Maharadža (Aukščiausiasis Ekstaziškas Šventasis), Maha Jogas (Nuostabiausias iš Jogų), Trambakas Baba ir Šyva (Šyvos avatarų vardai).
„Kai tik kas nors su pagarba ištaria Babadži vardą, – aiškino Lahiris Mahasaja, – tas ieškotojas akimirksniu gauna dvasinį palaiminimą“.
Nemirtingojo guru kūnas nerodo jokių senatvės ženklų – visada jis atrodo kaip maždaug 25 metų jaunuolis. Šviesus, vidutinio ūgio ir svorio Babadži kūnas yra gražus, stiprus ir skleidžiantis pastebimą švytėjimą. Jo akys yra tamsios, ramios ir švelnios; ilgi ir žvilgantys jo plaukai yra vario spalvos.
Apie ligas
Aukšto lygio jogai sugeba metafiziniu būdu perkelti fizinę ligą. Stiprus žmogus gali padėti silpnajam panešdamas sunkų jo krovinį; na, o dvasios milžinas gali gerokai sumažinti fizinę ar net protinę savo mokinių naštą, prisiimdamas dalį jų praeities karmos. Lygiai kaip turtingas žmogus praranda dalį savo pinigų, sumokėjęs nemažą skolą dėl išlaidaus savo sūnaus, kuris taip išgelbėjamas nuo baisių savo kvailystės pasekmių, taip ir dvasinis mokytojas noriai aukoja dalį savo sveikatos mokinių vargams palengvinti.
Tik jam žinomu būdu jogas savo protu ir astralu susijungia su kenčiančiojo protu. Liga (visa ar jos dalis) pereina į šventojo kūną. Fiziniame lygmenyje susiliejęs su Dievu mokytojas daugiau nebesirūpina, kas atsitiks šiai materijos formai. Nors jis gali prisiimti tam tikrą ligą kitų žmonių kančioms palengvinti, jo protas nė kiek nepakinta. Išminčius džiaugiasi, galėdamas suteikti tokią pagalbą.
Pasiaukojusysis, per Dievą radęs galutinį išsilaisvinimą, mato, jog jo kūnas visiškai įgyvendino savo tikslus. Tada jis gali naudoti savo kūną taip, kaip jam atrodo reikalinga. Jo misija pasaulyje – tai lengvinti žmonijos kančias dvasinėmis praktikomis, protingais patarimais ar fiziniu ligos perkėlimu. Savo noru persikėlęs į aukštesniąją sąmonę Mokytojas gali nesunkiai užmiršti fizinį skausmą, tačiau kartais jis sąmoningai stoiškai kenčia, norėdamas parodyti pavyzdį savo mokiniams. Mažindamas kitų negalavimus, jogas po truputį keičia karminį priežasties ir pasekmės dėsnį. Šis dėsnis yra veiksmingas tiek mechaniškai, tiek ir matematiškai; jo veikimą pagal mokslo dėsnius gali keisti Dievą realizavę išminčiai.
Dvasiniai dėsniai nereikalauja, kad mokytojas, norėdamas pagydyti kitą žmogų, pats susirgtų. Dažniausiai gydoma įvairiais kitais išminčiaus žinomais būdais, kuomet dvasinis gydytojas nepatiria jokios žalos. Tik retais atvejais, kai mokytojas nori žymiai paspartinti savo mokinių evoliuciją, jis savo kūnu sunaikina didelę dalį nepageidaujamos jų karmos.
Jėzus atpirko daugelio žmonių nuodėmes. Dėl dieviškųjų savo galių Kristus jokiu būdu nebūtų miręs nuo nukryžiavimo, jei nebūtų noriai sąveikavęs su subtiliu kosminiu priežasties ir pasekmės dėsniu. Tokiu būdu jis prisiėmė sau kitų žmonių karmos pasekmes, ypač savo mokinių. Taip jie buvo gerokai apvalyti ir tapo pasirengę priimti visur esančią sąmonę, kuri vėliau nužengė į juos.
Tik save realizavęs mokytojas gali perkelti savo gyvybės galią arba į savo kūną priimti kitų ligas. Paprastas mirtingasis nepajėgus įgyvendinti tokio jogų gydymo būdo, tačiau net ir nepageidautina, kad jis taip darytų, nes ligotas fizinis instrumentas yra kliūtis Dievo meditacijai. Induizmo šventraščiai moko, jog pirma žmogaus pareiga yra prižiūrėti savo kūną, nes priešingu atveju jo protas nesugebės ilgesniam laikui susikoncentruoti į dieviškąsias savybes.
Vis dėlto labai tvirtas protas gali nugalėti visus fizinius sunkumus ir realizuoti Dievą. Daugelis šventųjų ignoravo ligą ir pasiekė savo tikslą. Šventasis Pranciškus Asyžietis, nors pats sirgo sunkiomis ligomis, gydė kitus ir net prikeldavo iš numirusiųjų.
Daugelis žmonių yra įsitikinę, jog kiekvienas dvasinis mokytojas turi ar bent turėtų turėti kultūristo sveikatą ir jėgas. Tokie prielaida visiškai nepagrįsta. Nusilpęs kūnas dar nereiškia, kad guru neturi dieviškųjų galių, lygiai kaip ir puiki sveikata nebūtinai rodo vidinį nušvitimą. Kitaip sakant, pagal fizinio kūno būklę negalima spręsti apie mokytoją. Jam būdingų bruožų reikia ieškoti jo srityje – dvasinėje.
Ne vienas pamišęs Vakarų ieškotojas klaidingai galvoja, kad iškalbus metafizikos oratorius arba rašytojas būtinai turi būti ir mokytojas. Rišiai atkreipė dėmesį, kad rimtas mokytojo išbandymas yra žmogaus galimybė savo noru įeiti į nekvėpavimo būseną ir kuo ilgiau išlikti pasinėrus į nirbikalpa samadhi. Tik tokiais pasiekimais žmogus gali įrodyti, jog jis įveikė mają, arba Kosminę Apgaulę. Tik jis vienas iš realizacijos gelmių gali tarti: „Ekam sat“ („Yra tik Vienas“).
Apie krija jogą
Krija jogos mokslas tapo labai populiarus mano mokytojo guru Lahirio Mahasajos dėka. Sanskritiška žodžio krija šaknis yra kri („daryti, veikti, reaguoti“). Ta pati šaknis yra žodyje karma (natūralus priežasties ir pasekmės principas). Taigi krija joga yra „vienybė (joga) su Absoliutu per tam tikrą veiksmą ar ritualą“. Ištikimai šią techniką praktikuojantis jogas pamažu išsilaisvina nuo karmos, arba universalios priežastingumo grandinės.
Kai kurie senoviniai jogos įstatymai draudžia dėstyti visą krija jogą plačiajai publikai skirtuose knygos puslapiuose. Tikrosios technikos reikia mokytis iš krijabano, arba krija jogo. Taigi čia pateikiamas tik bendras apibūdinimas.
Krija joga yra paprastas psichofiziologinis metodas, kuriuo žmogaus kraujas dekarbonizuojamas ir prisotinamas deguonies. Tokio papildomo deguonies atomai paverčiami gyvybine energija, atnaujinančia galvos ir stuburo smegenų centrus. Pristabdęs veninio kraujo formavimąsi jogas gali sumažinti arba visai sustabdyti audinių irimą, o patyręs jogas savo ląsteles paverčia tyra energija. Elijas, Jėzus, Kabyras ir kiti pranašai praeityje buvo krija ar kitos panašios technikos naudojimo meistrai, todėl galėjo kada tik panorėję dematerializuoti savo kūnus.
Krija yra senovinis mokslas. Lahiris Mahasaja gavo jį iš savo guru Babadži, kuris iš naujo atrado ir išskaidrino šį mokslą po to, kai jis jau buvo beveik prarastas ankstyvaisiais viduriniaisiais amžiais.
– Krija joga, kurią perduodu pasauliui per tave šiame devynioliktame amžiuje, – tarė Babadži Lahiriui Mahasajai, – tai atgaivinimas to paties mokslo, kurį Krišna prieš tūkstantmečius perdavė Ardžunai ir kuris vėliau buvo žinomas Patandžaliui, Kristui, Šv. Jonui, Šv. Pauliui ir kitiems mokiniams.
Kriją jogą viename Bhagavadgytos posme mini didžiausias Indijos pranašas Krišna: „Paaukodamas įkvepiamą orą iškvepiamam orui ir iškvepiamą orą įkvepiamam orui jogas nuslopina tiek įkvėpimą, tiek ir iškvėpimą. Tokiu būdu iš širdies jis išlaisvina gyvybinę galią ir pradeda pats ją kontroliuoti.“ Paaiškinimas yra toks: „Jogas sustabdo irimą padidinęs gyvybinę energiją ir, pasitelkęs apan (griaunančias sroves), sulaiko augimo kaitą. Tokiu būdu sustabdęs irimą bei augimą ir nuraminęs širdį, jogas išmoksta valdyti gyvenimą.“
Dar Krišna teigia, jog tai jis praeitoje savo inkarnacijoje perdavė nesugriaunamą jogą senovės nušvitusiajam Vivasvatui, o jis savo ruožtu perdavė ją garsiam įstatymų leidėjui Manui. Pastarasis jos paslaptis atskleidė Ikšvakui, Indijos Saulės karių dinastijos įkūrėjui. Taip perduodamą nuo vieno kitam karališkąją jogą saugojo rišiai, kol atėjo materializmo amžius. Tada dėl šventikų uždarumo ir žmogaus abejingumo slaptos žinios pamažu tapo neprieinamos.
Krija jogą du kartus minėjo senovės išminčius, žymiausias jogos aiškintojas Patandžalis: „Krija jogą sudaro kūno disciplina, proto kontrolė ir Aum meditacija“. Apie Dievą Patandžalis kalba kaip apie tikrą Kosminį Garsą Aum, girdimą meditacijoje. Aum yra kūrybinis žodis, Vibracijos Variklio garsas. Net pradedantysis jogas greitai viduje pradeda girdėti nuostabų Aum garsą. Gavęs palaimos kupiną dvasinį padrąsinimą, jis yra tikras, kad prisiliečia prie dieviškųjų sferų.
Antrą kartą Patandžalis taip apibūdina gyvenimą kontroliuojančią krija jogos techniką: „Išsilaisvinti galima per pranajamą, kuri pasiekiama atskyrus įkvėpimą ir iškvėpimą.
Šv. Paulius žinojo krija jogą arba labai panašią techniką, kurios pagalba galėdavo nuo jausmų atjungti ir prie jų prijungti gyvybines sroves. Jis dažnai sakydavo: „Prisiekiu mūsų pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!“ Kas dieną išsunkdamas savo kūno gyvybines jėgas jis per jogą suvienydavo jas su amžina Kristaus sąmonės palaima. Tokioje nuostabioje būsenoje šventasis sąmoningai jautėsi kaip miręs, arba išsilaisvinęs iš apgaulingo jutiminio majos pasaulio.
Pirminėje kontakto su Dievu (sabikalpa samadhi) būklėje ieškančiojo sąmonė susilieja su Kosmine Dvasia. Jo gyvybinės jėgos išsunkiamos iš kūno, kuris atrodo „miręs“, nejudantis arba sustingęs. Jogas aiškiai suvokia savo kūno neveiklos būseną. Pasiekęs aukštesnius dvasinius lygmenis (nirbikalpa samadhi) jis bendrauja su Dievu niekaip nefiksuodamas kūno, paprastoje būdraujančioje sąmonėje ir net atlikdamas įprastas pasaulietines pareigas.
– Krija joga yra instrumentas, kuriuo galima pagreitinti žmogaus evoliuciją, – savo mokiniams aiškino Šri Juktešvaras. – Senovės jogai atrado, jog kosminės sąmonės paslaptis labai susijusi su kvėpavimo meistriškumu. Tai unikalus ir nemirtingas Indijos indėlis į pasaulio išminties lobyną. Gyvybinę jėgą, paprastai užimtą širdies darbui palaikyti, galima išlaisvinti nuraminus nepaliaujamus kvėpavimo poreikius.
Krija joga mintimis priverčia judėti gyvybinę energiją aukštyn ir žemyn per šešis stuburo centrus (smegenų, kaklo, nugaros, juosmens, kryžkaulio ir stuburgalio rezginių), kurie atitinka dvylika zodiako ženklų – simbolinį Kosminį Žmogų. Pusę minutės palei stuburo smegenis cirkuliuodama energija sužadina subtilų žmogaus evoliucijos progresą. Ta pusė minutės krija jogos prilygsta metams įprastos dvasinės praktikos.
Astralinė žmogaus sistema su šešiais (dvylika pagal poliariškumą) žvaigždynais, besisukančiais aplink visažinės dvasinės akies saulę, siejasi su fizine saule ir dvylika zodiako ženklų. Tokiu būdu visus žmones veikia vidinė ir išorinė visata. Senovės rišiai atrado, jog žemiška ir dangiška žmogaus aplinka kas dvylika metų stumia žmogų jam skirto kelio link. Šventraščiuose įrodinėjama, jog žmogui reikia milijono metų normalios, sveikos evoliucijos protui pakankamai ištobulinti ir kosminei sąmonei pasiekti.
Tūkstantis krijos pratimų, atliktų jogo kasdien per aštuonias valandas, atitinka tūkstantį natūralios evoliucijos metų – tai lyg 365 tūkstančiai evoliucijos metų per vienerius metus. Per trejus metus krija jogos praktikuotojas normaliomis savo pastangomis gali pasiekti tą patį rezultatą, kurį paprasti žmonės prieitų tik per milijoną metų. Žinoma, trumpiausias krijos kelias galimas tik pažengusiems jogams. Padedami guru jie kruopščiai paruošia savo kūnus bei protus intensyvios praktikos sukurtai galiai priimti.
Pradedantis krijos praktikuotojas dukart per dieną daro nuo 14 iki 28 pratimų. Daugelis jogų išsilaisvina per 6, 12, 24 ar 48 metus. Jogas, kuris miršta dar nepasiekęs galutinės realizacijos, atgimsta su gera praeitos krijos praktikos karma. Naujame gyvenime jis darniai siekia savo Galutinio Tikslo.
Vidutinio amžiaus žmogaus kūnas yra lyg penkiasdešimties vatų lempa, negalinti išlaikyti milijonų vatų galios, sukurtos labai intensyviai krija jogos praktikai. Pamažu ir nuolatos intensyvinant krijos praktiką žmogaus kūnas kas dieną vis labiau transformuojamas ir pagaliau tampa pasiruošęs išreikšti neišsemiamas kosminės energijos galimybes – pirmą materialiai aktyvią Dvasios apraišką.
Krija joga neturi nieko bendro su nemoksliniais kvėpavimo pratimais, pateikiamais daugybės suklaidintų fanatikų. Jų pastangos jėga sulaikyti kvėpavimą plaučiuose yra ne tik nenatūralios, bet ir aiškiai nemalonios. Priešingai, krija jogą nuo pat pradžios lydi ramybė ir raminantys atsinaujinimo pojūčiai nugaroje.
Senoji jogos technika kvėpavimą paverčia protu. Dėl dvasinės pažangos kvėpavimą galima suvokti kaip protą – įsivaizduojamą kvėpavimą.
Galima pateikti daugybę pavyzdžių apie matematinį žmogaus kvėpavimo tempo ir jo sąmonės būsenų kaitos ryšį. Žmogus, kurio dėmesys labai koncentruotas (pavyzdžiui, sprendžiant rimtą intelektualinę problemą ar bandant atlikti tam tikrą subtilų ir sunkų fizinį darbą), kvėpuoja labai lėtai. Dėmesio sutelkimas priklauso nuo lėto kvėpavimo; greitą ir nelygų kvėpavimą neišvengiamai lydi žalingos emocinės būsenos: baimė, aistra, pyktis. Nerimstanti beždžionė įkvepia ir iškvepia 32 kartus per minutę, skirtingai nei žmogus – 18 kartų. Ilgaamžiškumu garsėjantys dramblys, vėžlys, gyvatė ir kiti gyvūnai kvėpuoja už žmogų daug rečiau. Pavyzdžiui, 300 metų galintis gyventi vėžlys įkvėpia ir iškvepia tik 4 kartus per minutę.
Gaivinantis miego poveikis siejasi su tuo, jog žmogus laikinai pamiršta savo kūną ir kvėpavimą. Miegantis žmogus tampa jogu; kiekvieną naktį jis nesąmoningai atlieka jogos ritualus: atsieja nuo kūno ir sulieja gyvybines jėgas su gydomosiomis srovėmis pagrindinėje galvos smegenų srityje ir šešiais stuburo centrų „subgeneratoriais“. Tokiu būdu miegantysis nežinodamas pasineria į kosminės energijos saugyklą, palaikančią visas gyvybės formas.
Iš knygos Paramhansa Jogananda „Jogo autobiografija“
Apie astrologiją
„Astrologija yra mokslas apie žmogaus reakciją į planetų poveikį. Žvaigždės nėra sąmoningai geranoriškos ar priešiškos. Jos teskleidžia teigiamą arba neigiamą spinduliavimą, kuris pats savaime nei padeda, nei kenkia žmonijai, o tik siūlo mums tinkamą išorinį kanalą palaikyti priežasties – pasekmės pusiausvyrai, kuri kiekvienam žmogui yra nusistovėjusi iš praeities. Vaikas gimsta tą dieną ir tą valandą, kuomet dangiškieji spinduliai matematiškai tiksliai dera su jo karma. Jo horoskopas yra iššūkį metantis veidrodis, rodantis nekintančią žmogaus praeitį ir galimą ateitį. Deja, gimimo diagramas gali tinkamai paaiškinti tik intuityvią išmintį įvaldę žmonės, kurių yra nedaug.
Aiškiai danguje gimimo metu įrašyta žinia ne įtvirtina likimą (praeity padaryto gėrio ir blogio pasekmes), o skatina žmogų vaduotis iš tos vergijos. Visa, ką jis padarė, galima panaikinti. Tik pats žmogus buvo kūrėjas priežasčių tų pasekmių, kurios dabar vyrauja jo gyvenime. Žmogus gali nugalėti bet kuriuos trūkumus, nes, pirma, pats juos sukūrė savo veiksmais ir, antra, jis turi dvasinių turtų, nepriklausančių nuo planetų įtakos.
Dėl prietaringos astrologijos baimės žmogus tampa robotu, vergiškai priklausančiu nuo mechaninio aplinkos poveikio. Išmintingi žmonės perkelia savo ištikimybę nuo kūrybos į Kūrėją ir taip nugali savo planetas arba savo praeitį. Kuo daugiau žmogus suvokia savo vienybę su Dvasia, tuo mažiau jis priklauso nuo materijos. Siela visuomet yra laisva, ji nemirtinga, nes niekada negimė. Žvaigždės jos negali valdyti.
Žmogus yra siela ir turi kūną. Tinkamai suvokęs savo tapatumą, jis peržengia visas neįveikiamas kliūtis. Kol žmogus lieka paniręs įprastinėje dvasinės amnezijos būsenoje, jis neišsivaduoja iš subtilių aplinkos pančių.
Dievas yra darna. Su juo susiliejęs ieškantysis visada elgsis dorai ir teisingai. Jo veiksmai bus tinkamai ir natūraliai suderinti pagal astrologinius dėsnius. Po gilių maldų ir meditacijos ieškantysis prisiliečia prie dieviškos savo sąmonės; nėra didesnės galios už šią vidinę apsaugą.
Tik savo tikslą pasiekęs keliautojas gali išmesti visus žemėlapius. Kelionės metu jis stengiasi eiti kuo trumpesniais keliais. Senovės rišiai atrado daugybę būdų, kaip sutrumpinti žmogaus tremtį iliuzijų pasaulyje. Karmos dėsnis turi tam tikrų mechaniškai veikiančių bruožų, kuriuos galima meistriškai pakoreguoti išminties dėka.
Visų žmogaus ligų priežastis yra visatos dėsnių pažeidimas. Šventraščiai nurodo, jog žmogus turi paisyti gamtos dėsnių ir neabejoti Dievo visur buvimu. Jis turi sakyti: „Viešpatie, tikiu Tavimi ir žinau, jog gali man padėti, bet ir aš pats darysiu viską, kad panaikinčiau bet kokį savo padarytą blogį“. Yra daugybė būdų, kaip galima sumažinti ar net panaikinti neigiamą blogų praeities veiksmų poveikį: malda, valios jėga, jogos meditacija, šventųjų patarimais ar naudojant astrologines apyrankes.
Lygiai kaip name galima įmontuoti varinį strypą žaibui sugerti, taip kūno šventyklai galima padėti įvairiomis apsauginėmis priemonėmis. Prieš šimtmečius mūsų jogai atrado, jog gryni metalai skleidžia astralinę šviesą, kuri stipriai neutralizuoja neigiamą planetų poveikį. Visatoje nuolatos cirkuliuoja subtilūs elektriniai ir magnetiniai spinduliai; kai žmogaus kūnui kažkas padeda, jis nesupranta; kai kūnas suskyla, jis vis dar nieko nežino. Ką gi toks žmogus gali padaryti?
Į šią problemą dėmesį atkreipė mūsų rišiai (išminčiai). Jie atrado, jog naudos galima gauti ne tik iš metalų derinių, bet ir iš augalų ir labiausiai iš tikrų brangakmenių – ne mažiau kaip dviejų karatų. Apsauginis astrologijos pritaikymas retai kada buvo tyrinėjamas už Indijos ribų. Vienas mažai žinomas faktas yra tas, kad brangakmeniai, augalai ar metalai neduos jokios naudos, jei nebus naudojamas labai konkretus jų svoris ir jei jie nebus nešiojami arti odos.
Aš supratau, jog žvaigždžių pranašystės žmogaus gimimo dieną dar nereiškia, jog jis yra savo praeities marionetė. Žvaigždžių informacija greičiau yra smūgis savigarbai, nes pats dangus nori sužadinti žmogaus pasiryžimą išsilaisvinti iš bet kokių suvaržymų. Kiekvieną žmogų Dievas sukūrė kaip sielą, apdovanojo individualumu ir taip suteikė galimybę būti esmine visatos atrama ar parazitu. Jei žmogus panorės, laisvė bus galutinė ir betarpiška, ji priklausys ne nuo išorinių, bet nuo vidinių pergalių.
Šri Juktešvaras 24 tūkstantmečių ekvinokcinį ciklą matematiškai pritaikė mūsų laikams. Šis ciklas dalijamas į Kylančią ir Besileidžiančią arkas, kiekviena turi po 12 tūkstantmečių. Kiekvienoje arkoje yra keturios jugos, arba amžiai, vadinamos Kali, Dvapara, Treta ir Satja. Graikų mitologijoje jas atitinka Geležies, Bronzos, Sidabro ir Aukso amžius.
Įvairiais skaičiavimais mano guru nustatė, kad paskutinė Kylančios arkos Kali juga, arba Geležies amžius, prasidėjo maždaug 500 mūsų eros metais. 1200 metų trukęs Geležies amžius buvo materializmo laikotarpis ir baigėsi maždaug 1700 mūsų eros metais. Tada prasidėjo 2400 metų truksianti Dvapara juga, susijusi su elektros ir atomine energijomis, telegrafu, radiju, lėktuvais ir kitais kosmoso dematerializatoriais.
4100 metais prasidės 3600 metų truksianti Treta juga, kuri išsiskirs telepatiniu bendravimu. 4800 metų truksiančios Satja jugos metu, kuri bus paskutinė Kylančios arkos grandis, žmogaus išmintis pasieks apogėjų, jis viską dirbs tik harmonijoje su dieviškuoju lygmeniu.
Paskui pasaulyje prasidės 12 tūkstantmečių truksianti Besileidžianti arka, prasidėsianti 4800 metų Aukso amžiumi. Tuo metu žmogus pamažu paskęs nežinojime. Šie ciklai yra amžini majos ratai, fenomenalios visatos kontrastai ir reliatyvumas. Vienas po kito žmonės pabėga iš dualumo kūrybos kalėjimo, kai tik atranda dievišką savo sąmonės vienybę su Kūrėju.“
Paramhansa Jogananda
„Yra dar ir gilesnė astrologija, nepriklausoma nuo kalendorių ar laikrodžių duomenų. Kiekvienas žmogus yra Kūrėjo dalis, arba Kosminis žmogus, todėl kaip turi žemiškąjį, taip ir dangiškąjį kūną. Žmogaus akys fiksuoja fizinę formą, bet vidinė akis prasiskverbia daug giliau – net iki pačios visatos struktūros, kurios integrali ir individuali dalis yra žmogus.“
Astrologas Šri Juktešvaras
„Išorinis ritualas negali sunaikinti nežinojimo, nes jie abu neprieštarauja vienas kitam, – tik aiškiai įsisąmonintos žinios griauna nemokšiškumą.
Žinios negali atsirasti vien tik klausiant: „Kas aš esu? Kaip atsirado ši visata? Kas yra jos kūrėjas? Kokia yra pagrindinė jos atsiradimo priežastis?“ Klausimai teisingi, bet intelektas negali į juos atsakyti, todėl rišiai (išminčiai) išplėtojo jogą – dvasinių dalykų techniką.“
Šankara
Iš knygos Paramhansa Jogananda „Jogo autobiografija“
Savirealizacijos esmė
„Yra aštuoni galimi Dievo patyrimo aspektai: kaip Šviesos, Garso, Ramybės, Tylos, Meilės, Džiaugsmo, Išminties ir Jėgos.
Meditacijos metu Jo, kaip Šviesos, patyrimas protui atneša ramybę, jį apvalydamas ir suteikdamas jam skaidrumo. Kuo giliau žmogus mąsto apie vidinę šviesą, tuo labiau tiki, kad daiktai sudaryti iš tos šviesos.
Patirti Dievą kaip garsą reiškia bendrauti su Šventąja Dvasia, arba Aum, Kosmine Vibracija. Kai jūs pasinėręs į Aum, niekas jūsų negali paliesti. Aum pakelia protą virš žmogiškosios egzistencijos iliuzijos į dieviškojo sąmoningumo dangų.
Ramybė yra pirmutinė meditacinė patirtis. Ramybė lyg krioklys išvalo protą nuo visų rūpesčių suteikdama dievišką palengvėjimą.
Tyla yra kita dieviškoji patirtis. Šis Dievo aspektas yra dinamiškesnis ir galingesnis už ramybę. Tyla suteikia tikinčiajam jėgos įveikti visas gyvenimo kliūtis. Net žmogiškuose reikaluose visose situacijose galintis išlikti ramus žmogus yra nenugalimas.
Dar kitas Dievo aspektas yra meilė – ne asmeninė, bet begalinė Meilė. Tie, kurie gyvena ego sąmone, neasmeninę meilę mano esant šaltą ir abstrakčią. Bet dieviškoji meilė yra visa apimanti ir be galo paguodžianti. Ji yra neasmeniška ta prasme, kad yra visiškai nesuteršta savanaudiško troškimo. Vienybė, kurią žmogus randa dieviškoje meilėje, įmanoma tik sielai. Ego negali jos patirti.
Džiaugsmas yra kitas Dievo aspektas. Dieviškasis džiaugsmas yra tartum begalė žemiškųjų džiaugsmų, sudėtų į viena. Žmogiškosios laimės ieškojimas yra lyg ieškojimas žvakės sėdint saulėkaitoje. Dieviškasis džiaugsmas supa mus amžinai, tačiau žmonės savo laimės ieško paprastuose dalykuose. Dažniausiai viskas, ką jie randa, yra išsilaisvinimas iš emocinio ir fizinio skausmo. Bet dieviškasis džiaugsmas yra ryški Realybė. Prieš ją žemiškieji džiaugsmai yra ne kas kita kaip šešėliai.
Išmintis yra intuityvi nuovoka, o ne intelektualus supratimas. Skirtumas tarp žmogiškosios ir dieviškosios išminties yra tas, kad žmogaus protas patiria dalykus netiesiogiai, išoriškai. Pavyzdžiui, mokslininkas tyrinėja atomą objektyviai, o jogas tampa atomu. Dieviškasis suvokimas visada yra vidinis. Tik iš vidaus galima suvokti tikrąją daikto esmę.
Galų gale Jėga yra toks Dievo aspektas, kuris kuria ir valdo pasaulį. Įsivaizduokite, kiek Jėgos reikėjo sukurti galaktikoms! Mokytojai parodo trupinėlį tos jėgos savo gyvenime. Posakis „romusis, švelnusis Jėzus“ apibūdina tik vieną Jėzaus prigimties pusę. Kitą jėgos pusę Jis parodė išvarydamas pinigų keitėjus iš šventyklos. Tik pagalvokite, kiek reikėjo magnetizmo vienam susigrumti su visais tai vyrais, įsikibusiais į savo įpročius ir norus, kuriuos pateisino senovės papročiai!
Žmones dažnai apstulbina šventųjų gyvenime pasireiškusi jėga. Bet prisiminkite, jūs niekada nerasite Dievo, kol patys savaime esate labai stiprūs. Jėga labiau nei kiti Dievo aspektai gali pripratinti mažiau remtis savo protu, bet svarbu prisiminti, kad ir dieviškoji jėga yra dieviškosios jūsų prigimties dalis.
Kokį Dievo aspektą bepatirtumėte meditacijoje, niekada nelaikykite jo mažoje savo sąmonės taurėje, o visada stenkitės išplėsti tą patyrimą iki begalybės.“
Iš knygos „Paramhansos Joganandos išmintis. Savirealizacijos esmė“ – Alkione, 2006