Pamokantys pasakojimai
Visur esanti amžina Dvasia
Būdamas Indijoje, Aleksandras Makedonietis kartą pamatė nukaršusį senolį, sėdintį ant akmens. Aleksandras ėmė kalbėtis su juo, ir senolio kalbos labai jam patiko. Jis pakvietė šį keliauti su savimi. „Ne, man ir čia gerai,“ – atsakė šis. „Aš pasaulio valdovas, – tarė Aleksandras, – ir duosiu tau viską, ko tik panorėsi: turtus, pagarbą, viską…“ „Bet man nieko šito nereikia,“ – atsakė senukas. Suerzintas nesutikimu, Aleksandras pagrasino jam mirtimi. Senolis nusijuokė: „Tai didžiausia iš visų kvailysčių, kokias tu kada nors esi sakęs, karaliau! Tu negali nei užmušti mane kardu, nei sudeginti ugnyje, nei paskandinti, kadangi aš niekada negimiau, niekada nemirsiu, aš visagalinti, visur esanti, amžinoji Dvasia“.
Išskyrimas
Žmogus, kurį išdavė mylimoji, skundėsi Mokytojui: „Aš taip apsideginau, kad daugiau niekada nieko nepamilsiu“. „Tu tarsi katinas, kuris, netyčia atsisėdęs ant įkaitusios krosnies, prisiekė, kad daugiau niekuomet ant nieko nesisės“, – pastebėjo Mokytojas.
Pasaulio pusiausvyra
Mulos Chodža Nasredino paklausė: „Kodėl taip yra, kad rytui atėjus, vienas žmogus eina į vieną pusę, kitas – į kitą?“ „Jei visi eitų į vieną pusę, – paaiškino Mula, – pasaulyje sutriktų pusiausvyra, ir pasaulis apsiverstų“.
Proporcingumas
Teikęs dideles viltis susitikimui su Meistru, lankytojas liko nusivylęs: jis išgirdo tik keletą sau adresuotų banalių frazių. „Aš atėjau čia ieškodamas Meistro, – skundėsi jis mokiniui, – o radau paprastą žmogų – tokį, kaip ir visi“. Mokinys atsakė: „Mokytojas – tai batsiuvys, turintis neišsenkančias odos atsargas. Tačiau sukerpa ir siuva pagal tavo kojos dydį“.
Vaistai
Vienas mokytas, tačiau labai godus žydas kartą atėjo pas rabbi Abraomą iš Stratino ir pasakė: „Sako, kad tu, gerbiamas rabbi, duodi žmonėms nuostabius vaistus ir moki gydyti. Duok gi ir man vaistą, kuris išmokys mane bijoti Dievo!“ „Dievobaimingumui aš neturiu vaistų, – atsakė rabbi Abraomas, – tačiau jei nori, galiu duoti tau vaistą, kuris padės tau mylėti Dievą.“ „Šito aš trokštu dar labiau!“ – sušuko mokslinčius. – Prašau, duok man jį!“ „Šis vaistas, – atsakė rabbi, – tai artimojo meilė“.
Turtingumas
„Kaip dvasingumas gali padėti pasauliečiui žmogui, tokiam kaip aš? – paklausė pas Mokytoją verslininkas. „Jis padės tau tapti dar turtingesniu,“ – atsakė Meistras. „Tačiau kokiu būdu?“ „Išmokus mažiau norėti“.
Priežasties suvokimas
Le-czi mokėsi šaudyti. Pataikęs į taikinį, paprašė Sienų Sergėtojo nurodymų. Sienų Sergėtojas paklausė: „Ar tu žinai, kodėl pataikei į taikinį?“ „Nežinau.“ „Vadinasi, dar neįvaldei meistriškumo.“ Le-czi išėjo, treniravosi tris metus ir vėl sugrįžo. Sienų Sergėtojas paklausė: „Ar tu žinai, kodėl pataikei į taikinį?“ „Žinau,“ – atsakė Le-czi. „Dabar tu pasiekei meistriškumą! Saugok ir nepamiršk! Taip elkis tyrinėdamas ne tik šaudymą, bet ir patį save, ir valstybę. Juk išmintingas žmogus siekia pažinti ne egzistavimą ir žūtį, o jų priežastis“.
Identifikacija
„Aš noriu pamatyti Dievą.“ „Jis priešais tave,“ – pasakė Mokytojas. „Kodėl gi aš jo nematau?“ „Kodėl akis nemato savęs?“ – atsakė Meistras. Vėliau jis paaiškino: „Prašyti Dievo atsiverti – tas pats kaip prašyti peilį sužeisti patį save arba dantį įsikąsti sau pačiam“.
Tu nieko neturi
Kartą pas vieną senolį atėjo mergina ir pasakė: „Avva, aš šešias savaites pasninkauju ir kasdien studijuoju Senąjį bei Naująjį Testamentus“. Senolis atsakė: „Ar tapo tau nepriteklius tuo pačiu kaip ir perteklius?“ „Ne.“ „Negarbė – kaip pagyrimas?“ „Ne.“ „Priešai – kaip draugai?“ „Ne.“ „Tuomet, – tarė išmintingas senolis, – eik ir darbuokis, tu nieko neturi“.
Branda
Mokiniui, kuris pastoviai meldėsi, Mokytojas pasakė: „Kada tu nustosi remtis Dievu ir pats atsistosi ant kojų?“ Mokinys nustebo: „Betgi tu ir mokei mus matyti Dieve Tėvą!“ „Kada gi tu suprasi, kad tėvas ne tas, į kurį galima atsiremti, o tas, kuris vaduoja tave nuo šio įpročio?“
Entoni de Mello
„Kai kas sako, kad gyvenimo po mirties nėra,“ – pasakė mokinys. „Nejaugi?“- išsisukinėdamas paklausė Meistras. „Argi tai ne baisu – numirti ir niekada daugiau nematyti, negirdėti, nemylėti, nejudėti…“ „Tu manai tai esant siaubingu? Tačiau būtent taip dauguma žmonių ir gyvena – dar iki mirties“.
http://www.pritchi.net/