Leilos pirmas sąmoningas kvėpavimas

N. G. Wolmer

Ištrauka iš naujos N. G. Wolmer knygos
ŠVYTINTIS PASAULIS

LEILOS PIRMAS SĄMONINGAS KVĖPAVIMAS

– Ką gi, tuomet įsitaisyk, atsisėsk patogiai, tačiau ištiesta nugara, nurimk, ir galime pradėti.
Kai Leila įsitaisė, tariau:
– Pajausk save šioje akimirkoje. Pajausk, jog esi čia ir dabar, jog leidi sau neskubėti, tiesiog būti. Ramiai pajausk visą savo kūną vienu metu, sėdintį žolėje, tarsi iš viršaus arba iš visur vienu metu, kaip tau geriau.
Matydama, jog Leilai puikiai sekasi daryti tai, ką sakau, tęsiau toliau:
– O dabar pajausk  aplink tave tvyrantį oro vandenyną – lengvą, judantį švelnaus vėjo srovėmis, beribį, supantį tave. Pajausk, jog esi jame, jog tai tavo neatsiejama dalis, tarsi tavo nuostabus pratęsimas. Ar jauti?
– Mhm… – atliepė Leila.
– Gerai. Ramiai pasidžiauk tuo, pabūk beribės, lengvos  oro stichijos jutime. Šaunuolė… O  dabar nukreipk dėmesį į kvėpavimą – tiesiog ramiai stebėk, suvok jį. Daryk tai švelniai, lengvu, neįkyriu dėmesiu, kokiu galėtum jį stebėti ilgai ilgai, nepavargdama.
Matydama, kad Leila susitvarko, tęsiau:
– Ramiai stebėk, kaip oras įeina ir išeina iš tavo kūno, kaip jis keliauja, tačiau stebėk ramiai, be įtampos,  lyg savaime, maloniai. Ką gi, taip ir tęsk, neišsiblaškydama, o aš pakomentuosiu.
– Tau puikiai sekasi pirmos užduotys: pajausti save čia ir dabar, išgyventi oro stichiją kaip savo pratęsimą bei stebėti savo kvėpavimą.  Būtent ramus kvėpavimo stebėjimas turi tęstis visos šios praktikos metu. Reikia įpratinti dėmesį, kad jis mokėtų stebėti kvėpavimą, tarsi priliptų prie jo, nepaleisdamas šios kvėpavimo srovės, keliaujančios kūnu. Dar daugiau, atsigręžk į kvėpavimą su meile: pajausk, koks jis lengvas, palaimintas, dovanojantis gyvybę, geras, pamilk jį, suteik jam savo meilę, jis to vertas. Ir būk tame… Tiesiog stebėk kvėpavimą ir padaryk jį malonų sau pačiai. Tai visai lengva, tačiau svarbu…
Leila užmerkė akis ir lengvai nuniro, stebėdama kvėpavimą,  giliau į savo vidų. Jos veide atsirado vos juntama lengva šypsena, aš mačiau, kaip jos aura po truputį plėtėsi, susiliedama su pieva ir skaidriu oro vandenynu… Tai buvo nauja, brandesnė gilaus susikaupimo išraiška, kokios niekada anksčiau nebuvau mačiusi jos veide.
– Tiesiog kvėpuok taip. Ramiai būdama čia ir dabar, stebėdama savo kvėpavimą ir jausdama, kad jis tau malonus, įeik į tokį kvėpavimo būdą, kuriuo galėtum kvėpuoti ilgai, komfortiškai, labai maloniai, panirk į tai…
Leila po truputį vis giliau grimzdo į kvėpavimą, jos aura ėmė vibruoti  dar lengvesniu, aukštesniu dažniu, plėsdamasi aplink ją bei platyn po pievą, tapdama tobulesnės formos, artėjančios link sferinės, apsupusios jos kūną.
– Na, tu puikiai viską darai, eikime toliau: dabar lengvu, neįkyriu dėmesiu sujunk įkvėpimą bei iškvėpimą, stebėk, kad tarp įkvėpimo ir iškvėpimo neliktų jokio tarpo, kad įkvėpimas takiai pereitų į iškvėpimą, o iškvėpimas peraugtų į įkvėpimą tarsi vandenyno banga, be jokios pertraukos – atplaukdamas į tave ir  išplaukdamas, priartėdamas ir nutoldamas, kaip banga, be jokio tarpelio, be pauzių… Pakvėpuok taip, skirdama daugiau dėmesio kvėpavimo sujungimui. Jokių pauzių – tik tėkmė, lengva tėkmė, užpildanti tave ir išplaukianti iš tavęs, lyg vandenyno bangos… Įkvėpimas, kuris takiai pereina į iškvėpimą; iškvėpimas, kuris vėl be jokios pauzelės  perauga į įkvėpimą… Puiku, tau puikiai sekasi, šaunuolė. Taip pabūk, kvėpuodama…
Dabar skirk daugiau dėmesio kokiai nors vienai kvėpavimo fazei, pavyzdžiui, kaip įkvėpimas takiai pereina į iškvėpimą, kad galėtum labai gerai, nuosekliai juos sujungti, kol pajusi, kad tau puikiai pavyko. Kai tai padarysi, lengvai linktelėk man, kad matyčiau, tačiau tęsk kvėpuoti.
Kai Leila linktelėjo galva, tariau:
– Na, o dabar skirk visą dėmesį, kad labai ramiai, aiškiai sujungtum antrąją kvėpavimo fazę, tai yra iškvėpimą su įkvėpimu. Vėl ir vėl taip daryk, kol pajusi, kad tau puikiai sekasi sujungti šią kvėpavimo dalį, tai yra, būtent įškvėpimą  su įkvėpimu, o tada linktelk man, kad matyčiau.
Leila vėl vos juntamai  linktelėjo.
– Na, o dabar tau bus visai lengva nuosekliai, gražiai sujungti abi kvėpavimo fazes. Pabandyk, ir, kai pajusi, kad susitvarkei, linktelėk, tačiau tęsk toliau kvėpuoti.
Kai Leila ir vėl vos juntamai linktelėjo, tariau:
– Dabar, išlaikydama kvėpavimą sujungtą, ramiai stebėdama jį, vėl grįžk prie  savęs jutimo čia ir dabar, prie kvėpavimo palaimingumo ir pabūk taip. Dabar tau jau daug lengviau seksis daryti viską vienu metu: būti čia ir dabar, stebėti kvėpavimą, jį sujungti ir išlaikyti kvėpavimo palaimos pojūtį.
Aš stebėjau, kaip Leilai lengvai sekėsi daryti viską, ką jos prašiau, ir džiaugiausi. Akivaizdu, kad jos siela, nors išlaikiusi didžiulį betarpiškumą ir vaikišką tyrumą, visgi nebuvo jauna ar nepatyrusi. Šios savybės, dėl kurių buvo taip gera su ja būti  ir lengva ją mylėti, manau, buvo ilgų sielos pastangų, iš  gyvenimo į gyvenimą renkantis tas pačias dorybes kaip labai jai svarbias, pasekmė.
Aš tęsiau:
– Puiku, taigi pasistenk be įsitempimo išlaikyti buvimą čia ir dabar, kvėpavimo stebėjimą, jo sujungimą, palaimingumą, tačiau dabar dar skirk dalį dėmesio stebėjimui to, kas pakito tavyje, kai šitaip kvėpavai. Pradėkime nuo paprastų klausimų…

LEILOS KVĖPAVIMO PATIRTIES ANALIZĖ

– Ar kas nors pasikeitė tavyje kvėpuojant? – paklausiau aš.
Leila, kiek pagalvojusi, atliepė:
– Rodos, taip.
– Kas būtent? Įvardink kaip nors paprastai…
– Na… man atrodo, kad aš lyg padidėjau, jausmas, kad esu didelė…- nenorėdama nutraukti ramybės ir palaimos, užsimerkusi kalbėjo Leila.
Aš jai pritariau:
– Labai gerai, kas dar pakito?
– Man atrodo, kad aš tapau labai lengva.
– Gerai, o kas dar? Ar tau gera, ar tu jauti kvėpavimo palaimingumą?
Leila ramiai, bet užtikrintai patvirtino:
– Jaučiu.
Aš toliau padėjau jai analizuoti pokyčius:
– Kaip manai, ar tavo ramybė pagilėjo, išsiplėtė?
– Mhm,  – ypač ramiai, jau laukdama eilinio mano klausimo, vėl patvirtino Leila.
Aš tęsiau:
– O dabar sek, kur keliauja energijos tavo kūne, šitaip kvėpuojant, kur jų susitelkia daugiau, kokios jos. Ir, kai suvoksi, pasakyk man, parodyk.
Leila kurį laiką tylėdama kvėpavo, o paskiau, vis dar užsimerkusi, rodydama rankomis ties gerkle ir širdimi, pratarė:
– Man atrodo, kad štai čia atsirado daugiau energijos, štai čia, ties krūtine, ji labiau sūkuriuoja, kaip verpetas, čia šilta, gera. Ir ties kaklu tarsi didelė, plati energijos apykaklė susidarė. Aš nesusilaikiau jos nepagyrusi:
– Puikiai įvardini, kaip yra, ties kaklu ir krūtine tau energijos iš tiesų lengvai kaupiasi, išsiskleidžia. O kaip aplink galvą, pajausk – ar tavo laukas tebėra toks, koks buvo prieš pradedant kvėpuoti, ar kitoks?
Leila, kiek padelsusi, pasitikrinusi užtikrintai atliepė:
– Oi, tikrai kitoks, jis daug, daug didesnis, aplink galvą jaučiu plačiai plačiai išsiskleidus energijas…
Dabar jau ji atsimerkė neiškentusi ir nustebo:
– Oi, kaip viskas ryšku, neįtikėtina…
– Na, matai, mums puikiai pavyko pirma kvėpavimo patirtis. Pabūk ramiai, pailsėk, o aš po truputį užakcentuosiu tai, ką mes darėme, tai, ką svarbu prisiminti, kai vėl bandysi pati kvėpuoti.
– Taigi visuomet pradėk pasakydama sau kelis kartus mintyse, jog esi čia ir dabar, ir leisk sau tai patirti. Paprastai taip ir nutinka – nurimstame, o dėmesys sugrįžta į dabartį. Ramus buvimas čia ir dabar – tai viena.
Toliau: imk stebėti kvėpavimą – dėmesys turi imti sekti, suvokti kvėpavimą, taip jis tampa sąmoningas, suvoktas. Taigi kvėpavimo stebėjimas – tai antra.
Toliau: sujunk be pauzių įkvėpimą su iškvėpimu, o iškvėpimą – su įkvėpimu, kad jis taptų nenutrūkstantis, lyg vandenyno banga. Kvėpavimo sujungimas – tai trečia.
Ir dar vienas faktorius – kvėpavimo palaimingumas. Svarbu, kad kvėpavimas būtų malonus, palaimingas. Siekdami to, šitaip nusiteikę, mes padarome jį sau patogų, pritaikome, kad jis būtų tinkamas mūsų energijų laukui, aurai. Tai įvyksta intuityviai. Taigi kvėpavimo palaimingumas – tai ketvirta.
Aš nutilau. Po pauzės Leila paklausė:
– Ar tai viskas?
Aš neištvėrusi nusijuokiau:
– Na, pradžiai, kaip pirmam pratimui, viskas… O tau maža? Ar suvoki, kaip jautiesi, kas pasikeitė?
– Na… Sunku žodžiais nusakyti.
Aš patenkinta žvelgiau į ją: daugybę kartų mačiau, kaip lengvai net naujokai  padarydavo tai, ką mažai suvokė, o dar mažiau gebėjo įvertinti rezultatus, kurie plaukė iš šio kvėpavimo…
Tačiau tai vyko – kvėpavimas, būdamas paprastas, visgi buvo ir galingas, transformuojantis vienu metu. Bandydama padėti Leilai suvokti pokyčius, paklausiau:
– Na, kūdiki brangus, prisimink, kaip jauteisi, kai atėjome čia, ir kaip jautiesi dabar. Yra skirtumas?
Leila, įsiklausiusi į save, neabejodama užtvirtino:
– Oi, be abejonės! Aš dabar tokia didžiulė! Ir tokia nurimusi, kaip niekad…
Matydama, kad yra prasmė, tęsiau praktikos analizę:
– Paklausk savęs: kodėl tu jautiesi tokia didelė, nuo ko tai priklauso, kaip manai?
– Tai gal čia mano aura išsiplėtė? – neužtikrintai paklausė Leila.
– Teisingai, taip ir yra!  Įsimink šį pojūtį, suvok tai, jog taip tu jautiesi, kai tavo aura, užsipildžiusi energijomis, išsiplečia. Juk užpildyti aurą, išplėsti ją – viena, o suvokti tai, atpažinti – kita.
– Aha… dabar žinosiu, nebūčiau susivokusi, – nutęsė dėkinga Leila.
Tęsiau toliau:
– Sakyk, o šiaip gyvenime, jei tau to reikia, ar moki taip greitai pasiekti tokią ramybę?
Leila pagalvojo ir papurtė galvą:
– Ne, ne, jau to tai tikrai ne. Galiu būti  susinervinusi arba linksma, nerimauti, bet ramybė – tai tikrai ne mano stiprioji pusė.
– Na, o išvis ar ji tau reikalinga, ramybė, kaip manai?
– Aišku, kartais iš tiesų pavargstu nuo savęs. Tuomet labai praverstų ramybė.
– Na, ir ką gi, kaip manai, ar mokėsi vėl sukurti šį ramybės pojūtį kvėpavimu?
– Reikia bandyti, turbūt…- nebuvo užtikrinta Leila.
– Na, tikrai galėsi vėl ir vėl bandyti. Ir, užtikrinu tave, šis kvėpavimas, kai įgusi, padės labai greitai, per kelias minutes, o vėliau – per keliasdešimt sekundžių atgauti ramybę. Tai mažiausia, ką gali gauti iš šio sąmoningo, sujungto, palaimingo kvėpavimo. Juk tai tik pradžia…
Tiesa, yra dar vienas faktorius, į kurį reikia atkreipti dėmesį, taip kvėpuojant,  būtent – į lygumą. Kvėpavimas turi būti lygus, tai yra įkvėpimas turi būti daugmaž lygus iškvėpimui. Tau to anksčiau nesakiau, nes tavo kvėpavimas iš karto, savaime buvo lygus. Tačiau ne visada taip bus, todėl, mokantis kvėpuoti, praktikuojant, svarbu sau priminti, jog tai – sąmoningas, lygus, sujungtas bei palaimingas kvėpavimas, štai taip!
– Oho, gražiai skamba…
– Na, ne tik gražiai skamba – nuostabiausi yra būtent rezultatai, ateinantys iš šio kvėpavimo.
– O kokie būtent, Sofi, ką turi omenyje?
– Na, visų pirma ramybė, kurią gali atgauti  per kelias minutes – argi tai ne nuostabu, ne svarbu? Tai pasiekiama tiesiog kvėpuojant taip, kaip mes darėme. Taip pat – sustiprėjusi, suintensyvėjusi aura, dėl ko greitai atgauname jėgas. Didesnis vidinis vientisumas,  dėl kurio jausmai ir protas, valia gali veikti vieningiau, o drauge ir efektyviau. Tai galų gale harmoningumas, susiderinimas su pasauliu, palaimingumas, dėl ko jaučiamės laimingi – argi tai ne nuostabu?
– Tai iš tiesų labai daug! – nuoširdžiai patvirtino Leila.
– Tuo tarpu, aš galėčiau vardinti dar daug labai svarbių, pozityvių efektų, plaukiančių iš šio kvėpavimo, jei žmogus dažniau ar nuolat jį praktikuoja. Tai dar ir energetinis apsivalymas, palaipsniškas  psichologinių blokų ir kompleksų tirpimas, talentų atsiskleidimas, santykių harmonizavimasis…
– O-o!
– Taip taip, ir tai dar ne viskas…

TOP