Klubiečių išvyka į Merkinę

Net ir paprasčiausias kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas.
Jeigu mes dėl jo neatsisakysime viso pasaulio,
jeigu mes nepamilsime jo tradicijų, jo papročių, jo vaidų,
mes niekad nepamatysime jame to, kuo jis kai kuriems iš mūsų yra tėvynė.

Antuan de Sent – Egziuperi

Klubo narių kovo 11 – osios išvyka prie Merkinės piliakalnio

Kovo 11-tą suvažiavo mūsų klubiečiai prie Merkinės piliakalnio. Buvo vėjuota ir debesuota. Savi veidai. Buvo ir naujų, bet jie atrodė irgi labai savi. Su vaikais, vyrais, žmonomis, draugais, giminaičiais, krepšiais vaišių, balionais ir aitvarais. Šypsodami sveikinosi. Paskui lipo į piliakalnį. Nėra jis itin aukštas, bet kai kuriems pavyko lipant net ir papraktikuot, kaip paskui pasakojo. Atvažiavusi vėliau, išvydau mūsiškių ratą stovint piliakalnio viršūnėje, susikibus rankomis. Gražiai, ramiai, pagarbiai stovi sau ratas žmonių… Pasisveikinę su piliakalniu, trumpai pameditavę, džiugiai suklego.

Kažkas užtraukė Lietuvos himną. Keli nedrąsiai pritarė. Netrukus įsijungė ir likusieji. Nors nedrąsiai, bet gražiai skambėjo himnas ant Merkinės piliakalnio. Smagu, kai lietuvis Kovo 11-tą traukia savo gimtinės himną. Ir ne per oficialų renginį ar minėjimą, o tarp savų bičiulių. Gana nelengva nuoširdžiai ir paprastai išreikšti meilę ir pagarbą gimtam kraštui. Ir dar aplinkiniams girdint. Ir dar kai nėra tokių stiprių ir įkvepiančių mokytojų pavyzdžių šalia. Bet mums tai pavyko.

Pro debesis suspindusi ryški saulė, regis, tai patvirtino. Beje, saulė nesislėpė visą mūsų buvimo ten laiką. Nusileidę, čiupome maišus, pirštines ir surinkome aplink šiukšles. Paskui susikūrėm laužą, išsidėliojome gausias vaišes, palaiminome maistą, paaukojome vietos dievybėms. Užkandę, ramiai šnekučiavomės, vaikai laidė aitvarus, bėgiojo aplink, bičiuliavosi, lyg ir nekrėtė išdaigų. Parūpo man pakalbinti mūsiškius ir ne tik, o tą pokalbį mums visiems aprašyti. Tądien norėjosi pakalbėti apie Lietuvą ir pokyčius klube. Taip ir sudėliojau mūsų interviu.

Ką tau reiškia Kovo 11 – oji?
Kaip suvoki Lietuvą?
Su kuo ji tau asocijuojasi?

Justas: Aš esu patriotas. Rimtai. Man Lietuva labai brangi. Gimiau Rokiškio rajone, paskui kurį laiką gyvenau Klaipėdoje, galiausiai su tėvais atvykau į Vilnių. Nors maža ta Lietuva, bet įvairi. Į savo gimtąsias vietas nuvažiuočiau nebent sielą atgaivinti, pailsėti, pabūti. Dar Klaipėdoj mielai gyvenčiau, gražus miestas. Tačiau visas mano gyvenimas dabar jau Vilniuj. – Ar todėl, kad čia daugiau galimybių? – Jei jas išnaudoji, jų išties yra daug. Dabar, kai pirmąsyk apsilankiau Merkinėj ir pajutau, kokia stipri čia vieta, norėsiu atvažiuot dar ne sykį. Būtų smagu dar ir upėmis paplaukiot.

Andrius: Važiuodamas čia turėjau laiko pagalvot apie šią datą. Galvodamas, širdyje pajutau džiugesį, kad Lietuvoje iš tikrųjų yra ir laisvės, ir nepriklausomybės. Man Lietuva vis labiau klestinti atrodo. Žmonės – vieni geresni, kiti – ne. Bet takoskyra tarp jų vis labiau juntama. Daugiau galimybių jaučiu atsirandant. Manau, mes gyvenam geram krašte. Ir ekonomine prasme jis kur kas skaidresnis, nei kitur. Šiaip, Lietuva graži. Žinau daug nuostabių vietų, kurias su pasididžiavimu parodyčiau užsieniečiams. Beje, labai gerai pavyko prajausti piliakalnį. Gana draugiškai jis mus pasitiko. Šypsojosi sau į ūsą lyg sakydamas „Na, na.“ Manau, kaip į dešimtuką pataikyta, kad atvykome Kovo 11-os švęsti būtent čia.

Šarūnas: Iš prigimties jaučiuosi patriotas. Myliu Lietuvą, taip. Kažkaip labai norisi ją garsinti. Daug bendrauju su užsieniečiais ir matau, kaip jie mažai žino apie Lietuvą. Viduje jaučiuosi turįs mini-misiją ją garsinti. – O kaip tau iš viso atrodo mūsų kraštas? – Manau, truputį nesusipratęs. Turi labai daug gerų dalykų, bet jų kažkodėl nemato. Lietuva turi puikią gamtą, nuoširdžius žmones, bet akcentuoja kažkodėl tuos dalykus, kurie yra svarbūs kitiems. Pvz., Amerikoje garbinamos materialistinės vertybės. Ir mes kažkodėl dažnai į jas orientuojamės. O juk galime orientuotis į aukštesnius dalykus…
Man čia smagu, nes akcentuojami paprasti dalykai. Patys nuoširdžiausi ir paprasčiausi – lipti į kalną ir susikibti rankomis ratu. Labai smagu. Daug kas pagalvoja, kad gal ir būtų gerai taip padarius, bet čia žmonės ima ir padaro. Daug kas galvoja, kad reikėtų aprinkti šiukšles, bet vis kas nors – gal ego – trukdo. O čia žmonės atėjo ir surinko. Kai stovėjom ratu ant piliakalnio, man buvo labai gera. Džiaugiausi, kai pamačiau, kaip prasisklaidė debesys.

Aušrinė: Kuo toliau, tuo didesnė meilė Lietuvai gimsta manyje. Aš nuo pat vaikystės mėgau skaityti knygas apie kaimą. Ir dabar, kai visa tai prisimenu, užsimerkiu ir jaučiu tokį gilų-gilų jausmą. Atsimerkiu – lyg ir nematau viso to, bet jausmas išlieka. – Kas tau Lietuva – tėtušis ar motušė? – Motušė. Ji man labiau motušė, nei tėtušis. Man ji labai moteriška. Aš ją matau tokią gražią-gražią, su geltonom kasom, o jose – gėlių žiedai. Ji tokia linksma, bėga, juokiasi. Labai lengva tokia.

Neringa: Kai esu viena su savimi, arba kur nors gamtoje, tai esu didelė patriotė, lietuvė, labai myliu Lietuvą. Tačiau kai einu į parduotuvę parsinešti pieno, kažkuri mano dalis apmiršta. Juk negaliu nematyti aplinkinių žmonių, suvargusių pardavėjos akių. Tada nesijaučiu vieniu su visu tuo. Universitete, kur dirbu, daug mąstoma ir kalbama apie pilietiškumą, bet pastebėjau, kad mokslo žmonės į tai žiūri šiek tiek nenatūraliai – per šūkių, tuščių, beprasmių šablonų prizmę. Manau, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Aš atsigaunu matydama gatvėse daugybę mamų su vežimėliais. Per šią prizmę Lietuvą matyti kur kas geriau – tai suteikia vilties.

Darius: Kovo 11-tą, Vasario 16-tą, Mindaugo karūnavimo dieną aš visada švenčiu, nes tai susiję su mano darbu – puošiu Šiaulius vėliavom. Štai ir vakar naktį išpuošėm su vaikais Šiaulius ir atvažiavom čia. Ar švęsčiau, jei ne darbas? Nežinau, įdomu, reikės pamąstyti. O vėliava – mano hobis, mano silpnybė. Ji virpina erdvę. Į ją gali žiūrėti ir žiūrėti. Kad ir tas komercines vėliavas kai kabinu, su prekiniais ženklais – vis tiek smagu žiūrėti. Gražus daiktas. Pati jos idėja puiki. O kaip jums atrodo Lietuva? – Va, man ji taip ir skamba LIE-TU-VA . Skiemenimis ją matau. Lyg visuomenės sluoksneliai – yra ir to, ir to, ir ano. Ir džiaugsmo, ir vargo… Šiaip man patinka Lietuvoj gyventi. Mes su Neringa dažnai sėdam į mašiną ir važiuojam. Ten, kur nėra kelių. Tada pamatai tą tikrą, ne plentinį, grožį…
Man čia tiesiog įdomu. Tai, kad šiukšles rinkom, lyg ir nėra labai nauja. Bet va, maisto laiminimas įdomu. Pavyzdžiui, pokylio pradžioje dažnai sakomas tostas – tai jis dažniausiai būna toks beprasmis, bereikšmis, gali klausytis, gali ne. Jis daugiau reiškia baliaus pradžią ir tiek. O čia žmonės taip nuoširdžiai kalba, tiesiog įdomu pasiklausyti, net nežinau, kuo įdomu. – Kaip manot, ar taip pasilaimina maistas? – Manau, jei įsivaizduoji, kad pasilaimina, tai ir pasilaimina.

Virginija: Aš matau prasmę čia, šioje šalyje. Jei aš čia gimiau, vadinasi, viskas mano yra čia. Aš čia gimiau, mano šaknys čia. Gerai jaučiuosi Lietuvoj. Ir kitiems su pasididžiavimu sakau, kad esu iš Lietuvos. Nenacionalistiškai, bet tiesiog, nes tai tiesa. Mūsų šeimos tradicija – Kovo 11-tą mes keliam vėliavą ir valgom tortą. Šiandien, čia atvažiavusi, turėjau tokį pamatymą – aš, senučiukė, pasakoju: „Žinai, vaikeli, mes nuo 2008 metų Kovo 11-tą važiuojam į kokią Lietuvos šventą vietą ir taip švenčiam nepriklausomybės dieną.“ Pastebėjau, kad kai kurie mūsų nemokėjo himno žodžių. Juk vokiečiai didžiuojasi, kad yra vokiečiai, anglai – kad anglai, o mes? Tai kas tada toji Ne-pri-klau-so-my-bė? Kas? Kam ji reikalinga?
…Čia man labai skamba paprastumas ir tolerancija. Pamačiau, kokie mes esame skirtingi. Bendražygiuose save matau kaip veidrodyje – kur dar gausi tokius namus su tiek daug veidrodžių? Man iškilo tokie klausimai – kaip viską daryti paprastai, lengvai, tolerantiškai. Manau, kad tai, jog mūsų čia tiek gausiai susirinko, jau yra daug.

Almantė: Lietuva man asocijuojasi su šventumu, švelnumu, vandeniu… Viskas, kas neigiama, nėra natūralu, manau. Visa tai galima keisti, pradedant nuo savęs. Žinau, kad labai svarbu yra tai, ką mes darom, nes mes einam ir dalijamės su visais aplinkiniais. Pati jaučiu iš savo patirties – pavyzdžiui, mano darbinė aplinka žymiai iššviesėjo, išgiedrėjo, o juk tobulėju aš viena, kiti apie tai net nežino. Suvokiau, kiek daug reiškia mano vienos kokybė. O Lietuva yra nuostabi, aš džiaugiuosi, kad čia gimiau. Lietuviai moka vienytis, tik reikia sprigto. Lietuviai vertina tradicijas, šeimą. Ar aš pati švęsčiau kovo 11-tą? Nežinau, mat mano darbas (Krašto apsaugos ministerija) susijęs su šia švente. Štai, rytoj bus renginiai, minėjimas. Bet manau, kad visada geriau švęsti sąmoningai.
Neabejoju, kad mūsų klubas stiprės. Mokomės, pamokos stiprios. Nėra viskas taip paprasta. – O kas tau atrodo sudėtingiausia? – Kaip įsiklausyti į bendrą procesą, kaip jį girdėti. Dar atsakomybę prisiimti. Labai reikia paprastumo. Vien tik šios dorybės pakaktų… Būtina atsakingai eiti išlaikant kokybę ir stabilumą. Stabilumas man irgi skamba kaip labai svarbi vertybė. Jis duoda kokybę…

Egidija: Kalbėjau su žmonėmis, o jų akys man atrodė tokios savos, artimos, turtingos… Man atrodė, kad kalbinau labai daug žmonių, o kai surašiau, visai nedaug pasirodė. Gailiuosi, kad nepakalbinau kitų. Bet progų dar bus. Nekantravau eit prie laužo, nes ten suskambo dainos. Taip gražiai, kad puoliau prie laužo šildytis ir klausytis. Nors dainų žinau labai mažai ir tai tik priedainius, bet labai norėjosi bent jau pratęsti paskutinius skiemenis ir paniūniuoti. Žodžių pritrūkom. Rimas mobilaus interneto pagalba surado dainos tekstą – perskaito garsiai, sudainuojam, tada vėl skaito.

Norėjosi tyrų, švelnių dainų, kokių gyvenime dainuojam ne taip dažnai. Vėliau klubiečiai leido balionus. Balionai, pripūsti oro, ne helio, kilo aukštyn, paskui krito. Tada į darbą entuziastingai kibo vaikai – rinko nusileidusius balionus, kopė į piliakalnį ir vėl leido, ropštėsi į medžius, gaudė iš krūmų, lakstė sušilę, įraudusiais skruostais. Rodėsi, kad jiems tai begaliniai svarbu, įdomu ir linksma kartu paėmus. Ir kokia laimė, kai jis pagaliau skrenda! Gal mums va šitaip reikia savo klubą „skraidint“?