Kaip atpažinti, jog aktualizavosi karminio apsivalymo procesai?

N. Gabija Wolmer

Ne vieną kartą esu girdėjusi klausimus – kaip atpažinti, jog prasidėjo karminio apsivalymo procesai? Kaip elgtis, jiems artėjant, kad galėtume jų išvengti ar bent jau juos sušvelninti? Ar tai iš viso įmanoma? Taigi pasistengsiu atsakyti tiek, kiek aprėpia mano patirtis.

Dažniausiai žmonės nesupranta, kas vyksta

Dažniausiai žmonės tuomet, kai jiems prasideda karminio valymosi arba atpirkimo procesai, neatpažįsta, jog situacija yra būtent tokia. Tokiu atveju šiuose karminiuose procesuose nėra (arba beveik nėra) asmenybės, kuriai tai vyksta, sąmoningumo. Paprasčiau šnekant, žmogus, kuriam tai vyksta, dažniausiai to nesuvokia, jog būtent jam prasidėjo karminio valymosi procesai.

O gaila – juk kada nesuvokiame, kokio pobūdžio procese esame, jis dėl to mus labiau skaudina ir kankina: situacijos atrodo nepelnytos, neteisingos, beprasmės. Dažnai yra taip, jog iš tiesų šiame gyvenime nedarėme to, dėl ko būtume verti šių situacijų – tai yra atpildas, mus pasivijęs iš praeities, iš praeitų gyvenimų. Tačiau būtent tuomet ir esame karminio atpirkimo situacijoje, o ne paprastoje bėdoje, kurios priežastys yra čia pat, šiame gyvenime, bei yra lengvai suvokiamos, atsekamos.

Būtent tuomet, kai priežastys to, kas mums vyksta, yra gilesniuose mūsų būties sluoksniuose, praeituose gyvenimuose, kada šios karminės priežastys yra galutinai subrendusios realizuotis šiame gyvenime, būtent tuomet ir susiklosto karminio valymosi, arba atpirkimo, situacijos.

Blogiausia galima reakcija

Asmenybei tokiu atveju dažnai kyla pojūtis, jog ji nekalta, jog likimas ją nepelnytai skriaudžia, jog vyksta tai, ko ji nenusipelnė. Tai gali kelti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Ypač negerai, jei tokioje situacijoje yra suformuojamas priešiškumas Aukščiausiajai valiai, ją kaltinant dėl nutikusių bėdų ar pasaulio beprasmiškumo. Ko gero, viena prasčiausių, keliančių blogiausias karmines pasekmes reakcijų yra karminio atpirkimo metu įsiskaudinti, susipykti su pasauliu bei Aukščiausiąja Valia, ją kaltinant nepelnytomis bausmėmis.

Jei toks vertinimas, vengimas karmiškai apsivalyti užsitęsia ilgesnį laiką, gali kilti depresija ar kitos ligos, kaip atsakas į situaciją, noras kvaišintis, slopinant nuoskaudas dėl „nepelnytų“ nelaimių. Pakelti beprasmiškumą, likimo neteisingumą, nematant priežasties, yra iš tiesų sunku.

Jeigu imame priešintis karminiam apsivalymui arba atpirkimui, piktinamės likimu, maištaujame, pasiduodame agresijai arba nevilčiai, imame kvaišintis, galime prisikurti dar daugiau negatyvios karmos, užuot išgryninę ankstesniąją. Tokiu būdu procesas, kuris iš esmės yra labai prasmingas ir svarbus mūsų sielai, tampa beprasmis, vedantis mus į dar vieną sunkių išgyvenimų (ar net ištisų gyvenimų) tarpsnį ir  degradaciją…

Štai dėl ko taip svarbu suvokti, atpažinti, jog esame karminiame, o ne įprastiniame procese, bei padėti šiam procesui harmoningiau, ramiau užsibaigti.

Siela viską žino

Visgi net ir tuomet, kai protu nesuvokiame, neprisimename, kas kažkada praeituose gyvenimuose mums vyko, dėl ko mums šiuo metu vyksta tai, kas vyksta, mes visuomet turime karminį ir kitokį ryšį su mūsų siela, kuri tiesiogiai mena praeities įvykius, yra su jais tiesiogiai susijusi. Taip pat ji susijusi ir su karma, kurios taip kratomės. Todėl būtent ji galėtų padėti suvokti, kas vyksta, jei norėtume. Būtent siela yra vienijantis ryšys tarp to, kas vyksta asmenybei dabartiniame gyvenime, bei to, kas vyko kažkada kitai asmenybei, kurios dabar nebeprisimename. Be sielos, persikūnijančios daugybę kartų, be šio vienijančio ryšio, tokios situacijos iš tiesų būtų neteisingos, beprasmės, neliečiančios mūsų… Mes turėtume teisę sakyti, kad mus kažkas – likimas, Dievas, pasaulis – baudžia, jog jis yra žiaurus, neteisingas, beprasmis.

Tačiau ar taip yra? Argi mes esame bedvasės, besielės asmenybės, kurios po fizinio kūno mirties pradings tarsi rūkas vasaros rytą, palikdami tik trumpalaikį pėdsaką aplinkinių širdyse ar greit pamirštamuose materialiuose darbuose?

Įžvalga, suvokimai, liudijimai apie savo bei daugybės kitų žmonių sielų praeitus gyvenimus, jų patirtas šiuose gyvenimuose kančias ir džiaugsmus, jų skausmą, įkvėpimą, palaimą, jų mirtis, jų gimimus ir meilę, jų unikalius talentus, išsikovotus sunkumuose ir įtvirtintus begalinėmis pastangomis, sako man, jog esame ne tik kūnas.

Mūsų esminė prigimtis

Mūsų esminė prigimtis – ne šio, ne materialaus pasaulio. Mes gyvename daugybę kartų, nes mūsų patirčių, mūsų užduočių ištakos bei šaltinis, priežastis slypi neregimame, o ne šiame pasaulyje. Mūsų esmė, tai, kas suteikia prasmę įsikūnijimui, tai, kas šiam bei kitiems įsikūnijimams formuoja ilgalaikes sudėtingas bei įkvepiančias užduotis, gyvena sielos pasaulyje. Tai būtis, kuri trunka nepaprastai ilgai, neišmatuojama materialiais metais, tai būtis, egzistuojanti kartu ir sielos, ir dvasios pasaulyje – amžiname, nesibaigiančiame, švytinčiame.

Taigi mumyse visuomet yra priežastis, dėl kurios, jei norėtume, galėtume nujausti, suvokti, kas vyksta, ir netrukdyti ar net padėti vykstančiam karminiam procesui, galėtume išgyventi jį harmoningiau. Ši priežastis – tai pirmiausia mūsų siela, asmenybės nenutrūkstantis ryšys su ja. Jei norėtume suvokti, įsiklausytume, visuomet gautume sielos vedimą – jutiminį, intuityvų ar perduodamą į mintis paaiškinimą apie tai, kas vyksta.

Ne kartą iš jautresnių žmonių esu girdėjusi ir kitokius liudijimus: kad jiems pavykdavo suvokti, jog, net jei įvykis nemalonus, jis reikalingas ir prasmingas. Tokiais atvejais žmonės pasakodavo: „Iš manęs pavogė piniginę, tačiau jaučiu, jog vis dėlto tai gerai, jog kartu išėjo kažkas sunkaus, o man palengvėjo“. Nelogiška – pinigų reikia, o palengvėjo..

Kodėl gali būti toks palengvėjimo jausmas? Todėl, jog jeigu ramiai priimame tai, jog kai ką praradome, nepuolame piktintis, tuomet gali įvykti atpirkimas, apsivalymas, o netrukus – ateiti daug daugiau, nei praradome. Panašiai būna ir kitose sunkiose situacijose, kuriose vyksta karminis valymasis – autoavarijose, netekčių metu. Tai nereiškia,  jog neturime siekti pasaulietinio teisingumo, jei mus apvogė, apiplėšė sumušė, – jis taip pat reikalingas. Tačiau nepaisant to, ar buvo pasiektas pasaulietinis teisingumas, ar ne, karminis atpirkimas gali vykti nepriklausomai nuo jo.

Visgi mes ne visuomet esame pasiruošę priimti tai, kas mums vyksta, net tuomet, kai galėtume tai pajausti širdimi, jausmais ar intuityviai suvokti. Dažniausiai nepasiruošęs žmogus (net tuomet, kai siela bando perduoti žinią apie artėjantį karminio valymosi procesą arba kad jis jau vyksta) kratosi tos žinios, vengia tai girdėti, nors galėtų, jei iš tiesų norėtų…

Kodėl? Dėl nesąmoningo materializmo, per didelio savęs tapatinimo vien tik su asmenybe, bet ne su siela. Šio nesuvokto materializmo šiais laikais tiek daug…

„Mano siela“ ar „mano įsikūnijimas“?

Juk galvodami apie sielą, sakome: „mano siela“. Tai reiškia, jog tapatinamės su asmenybe, jos fiziniu kūnu ir manome, jog siela, kuri yra nežinia kur, šiai asmenybei priklauso – mano siela… Tačiau panašu būtų, jei žmogus manytų, kad kūnas priklauso rankai, o ne ranka kūnui… Kaip gali siela, gyvenanti milijonus metų ar net tarpsnius, išeinančius už laiko sampratos, pasaulyje, kuriame laikas negalioja, priklausyti žmogiškajai asmenybei, kuri gyvena  mažiau nei šimtą metų daugybę apribojimų turinčiame materialiame pasaulyje? Asmenybei, kuri net neprisimena sielos būties ir jos nesuvokia? Nelogiška, tiesa?

Tai ne siela mums priklauso – tai asmenybė yra sielos laikinas, dalinis pratęsimas žemesniuose pasauliuose jai reikalingai patirčiai įgyti. Tai asmenybė yra tarsi ranka sielai. Kaip su ranka pačiupinėjame, ką nors paimame, paglostome, taip ir siela per asmenybę gali prisilieti prie žemiau vibruojančios materialios realybės: liesti daiktus, kūnus, patirti patirtis, kurias kitaip jai sunku būtų turėti. Tačiau asmenybei, per kurią visa tai patiriama, siela negali priklausyti, nes jos gyvenimas išeina toli už asmenybei suvokiamų ribų, už dualumo bei linijinio laiko ribų, už trijų matmenų pasaulio…

Iš tiesų, žmogus, kuris mano, jog jis nėra materialistas, turėtų sakyti ne „mano siela“, „aš turiu sielą“, o „mano įsikūnijimas“, aš turiu įsikūnijimą, patiriu įsikūnijimą, patiriu tai ir tai per materialų įsikūnijimą… Tai reikštų, kad jis save suvokia labiau kaip sielą, kuri patiria įsikūnijimą per asmenybę, nei asmenybę, gyvenančią materialiame pasaulyje ir „turinčią sielą“…

Kodėl gi mes atsisakome girdėti sielos vedimą, pagalbą suvokiant karminio apsivalymo procesą?

Pranešimas apie sunkų laukiantį darbą…

Atsakymas paprastas – panašiai mes elgiamės, kai vengiame gauti žinią apie tai, jog mūsų laukia koks nors sunkus darbas, kokia nors varginanti, nemaloni pareiga. Tokiu atveju būna, jos vengiame sutikti žmogų, kuris mums gali tai priminti, pranešti apie sunkią pareigą, vengiame informacijos šaltinių, kurie mus galėtų apie tai informuoti…

Tik tuomet, kai nebevengsime, turėsime pakankamai drąsos suvokti paprastas sunkesnes pareigas mūsų kasdieniame gyvenime, susijusias su darbu, giminėmis, įvairiais įsipareigojimais ir panašiai, bei pakankamai tvirtybės jas atlikti, tik tuomet būsime pasiruošę intuityviai, per ženklus arba įžvalgas išgirsti žinią apie mūsų laukiantį sunkesnį karminį darbą iš mūsų sielos arba dvasinių globėjų, mokytojų, Viešpaties…

Tačiau kol to nėra įvykę, mes, net suvokę ženklus, apgaudinėjame save, kad jų negavome arba kad jie reiškia ne tai, ką suvokėme, arba kad nesame nusipelnę panašaus likimo, arba kad tiesiog taip negali būti, arba kad ne dabar, arba kad ne man ir panašiai… Taip dažnai spekuliuojame, to nesuvokdami arba pusiau suvokdami, kviesdami sielą bendravimui ten, kur mums malonu, bei kratydamiesi jos artumo, jos sakralių, sudėtingų šio gyvenimo užduočių ten, kur šis artumas mums atrodo gąsdinantis.

Tačiau siela taip pat nebus pasiruošusi įkvėpti mus pašaukimo realizavimui, jei ją slėgs graužatis dėl to, kas anksčiau asmenybės šiame gyvenime arba jos pačios ankstesniuose gyvenimuose padaryta. Jei ją slėgs suvokimas, jog žala gali būti atpirkta, ištaisyta, tačiau įsikūnijimas, kuris iš dalies tam ir buvo suformuotas, atsisako tokį apvalymą išgyventi, priešinasi, tuomet ji stengiasi perduoti ženklus, perspėti, padėti pasiruošti.

Tiesą sakant, siela ir yra mūsų sąžinės balsas. Jei bandome jį nuslopinti, gręžiamės nuo savo pačių sielos bei jos vedimo, kada ji nurodo klaidas ar būtinybę kai ką atpirkti, deja, drauge neretai nusigręžiame ir nuo bet kokio sielos pašaukimo įkūnijimo galimybės. Juk jis didžiąja dalimi susijęs su didžiausiomis sielos siektinybėmis, svajonėmis,  su įkvėptu, labai glaudžiu mūsų sielos bei Aukščiausios dvasinės esaties vedimu, bendradarbiavimu. Be šio glaudaus sąmoningo arba nesąmoningo bendradarbiavimo su savo siela, savo aukščiausiąja esatimi negalime išgirsti  ir savo pašaukimo, liekame jam kurti, kiek beprašytume, kiek beieškotume. Pradžioje turime atsigręžti link sielos, link to, ką ji nori mums pasakyti, atliepti jai, įprasti tai daryti – tik tuomet iš šio bendradarbiavimo galės gimti įkvėptas sutartinis asmenybės bei sielos svajonės, pašaukimo realizavimas.

33 požymiai, rodantys, jog esate karminio atpirkimo, apsivalymo situacijose

Taigi matome, jog užduotis šiuo atveju yra ne tik atpažinti, pajausti, kad mūsų laukia karminio valymo situacija arba kad joje jau esame, bet ir sugebėti ją priimti, nuo jos nesislėpti, jos neneigti.

Štai keli būdai atpažinti, jog prasidėjo karminio valymosi situacija, kad ji jau vyksta:

  1. Tai gali būti staiga atsiradęs pojūtis, jog tai, ką sau galėjote leisti daryti anksčiau, dabar jau nebegalite, nes įvyks kažkas negero.
  2. Tai gali būti nuojauta, jog išnaudojote kažkokį neregimą limitą, priartėjote prie kažkokios ribos, kurios geriau neperžengti.
  3. Jums atsirado pojūtis, jog likimas ar aukštesnės jėgos jus ėmė stebėti daug atidžiau, griežčiau nei kitu metu.
  4. Arba gali lydėti pojūtis, jog net Dievas nuo jūsų nusigręžė, jog niekam jūs nei čia, pasaulyje, nei ten, viršuje, neįdomus.
  5. Gali atsirasti pojūtis, jog į jūsų maldą neatliepia.
  6. Tai gali būti periodas, kai imate daryti kvailas klaidas ten, kur niekad anksčiau jų nedarėte – dėl neapdairumo, dėl nežinia iš kur atsiradusio žioplumo, dėl apmaudžių sutapimų. Atsiduriate juokingose, kebliose situacijose, kokiose nesate anksčiau buvę, nors, rodos, jūsų elgesys nepasikeitė.
  7. Jūsų autoritetas kažkodėl staiga sumažėja, tampa ginčytinas, nors, rodos, tam nėra aiškių priežasčių: į jūsų nuomonę nebeįsiklauso tie, kurie anksčiau tai darydavo, su jumis ginčijamasi ten, kur anksčiau buvote vienareikšmiškas autoritetas.
  8. Iš aplinkinio pasaulio pasipila pretenzijos dėl, rodos, juokingų dalykų.
  9. Išryškėja įvairūs skauduliai – chroniškos ligos, baimės, neurozės.
  10. Jus tampa daug lengviau įgąsdinti, paveikti pašaline nuomone, imate mažiau pasitikėti savimi, daugelyje sričių (arba kai kuriose) nusisuka sėkmė.
  11. Imate sapnuoti keistus, gan sunkius sapnus, kuriuose kažkas jus bando perspėti apie artėjantį etapą, jo esmę arba, jei nesugebate sapne suvokti perspėjimo, sapnuojate košmarus…
  12. Sapnuojate išėjusius artimuosius, kurie nori jus perspėti, perspėja.
  13. Staiga labai pablogėja santykiai su artimaisiais, kaimynais, kolegomis, viršininkais, valstybinėmis institucijomis (gali būti tik su kai kuo iš jų ar beveik su visais iš karto).
  14. Jūsų nebesupranta arba, rodos, nebenori suprasti tie, kurie suprasdavo…
  15. Žmonės, kurie jūsų atžvilgiu rodydavo kantrybę, pakantumą, atlaidumą, šių savybių jūsų atžvilgiu netenka bei tampa reiklūs, griežti, neatlaidūs, kritiški, pretenzingi.
  16. Išryškėja tendencijos, jog vis daugiau žmonių jūs tampate nereikalingi, neįdomūs, jus nori arba palikti, apeiti, atsikratyti, ignoruoti, arba apgauti.
  17. Darote smulkias kvailas avarijas, prasižengimus keliuose, jums priešais kelyje ima netikėtai „iššokti“ neatsargūs pėstieji ar vairuotojai.

Nebūtų gerai, jei imtumėte bijoti šių procesų, leistumėte įsigalėti baimėms – juk karminio apsivalymo procesas, kuomet baigiasi, atneša daug geresnes, nei anksčiau turėjome, galimybes, pagilėjusią ramybę, didesnį sąmoningumą. Tačiau tai vyksta tik tuo atveju, jei nesipriešinome šiam procesui, neprisikūrėme egoistiškomis ar bailiomis reakcijomis dar daugiau naujos sunkios karmos. Jei aktyviai dirbome, siekdami švaros, gilesnio pasaulio suvokimo, ilgalaikės gerovės, paremtos ramesne sąžine.

*Kad galėtumėte atpažinti bei sąmoningiau priimti prasidėjusius karminio apsivalymo procesus, likusius požymius išdėstysiu kitoje dalyje.

Audio įrašą galite pasiklausyti čia: Kaip atpažinti, kad prasidėjo karminio valymosi procesai.

Taip čia jūs galite rasti ir kitus audio įrašus: Gabija Wolmer- You Tube.

N. Gabija Wolmer

TOP