Gyvenimas su Himalajų mokytojais

Swami Rama

GYVENIMAS SU HIMALAJŲ MOKYTOJAIS

„Jūs esate savo likimo kūrėjai. Mirtis ir gimimas – tai tik du būties įvykiai. Visų žmogaus kančių priežastis yra ta, kad jis užmiršo tikrąją savo prigimtį. Kai jis ją prisimins – išsivaduos.“

Swami Rama

„Kas yra mantra? Tantra? Šaktipata? Kaip, kokiu būdu mokytojas perduoda savo žinias ir stebuklingus gebėjimus mokiniams? Kodėl kai kurios dvasinės praktikos laikomos paslapty?“ – šie klausimai domina daugelį einančiųjų dvasiniu keliu ar jo beieškančių.

Vakarų autoriai gana dažnai mistifikuoja šias iš rytų kultūros atėjusias sąvokas, o kartais būna akivaizdu, jog rašo apie tai, ko nėra patys įvaldę ar suvokę. Indijos jogas Swamis Rama, atvirkščiai, labai aiškiai, iš esmės atsako į šiuos klausimus, pasakodamas paprastas ir drauge stebuklingas savo gyvenimo istorijas, nes tai – jo kasdienybė, jo gyvenimo būdas. Šis įvairias sidhi įvaldęs mokytojas – spalvinga asmenybė: ir nenuorama, drąsus mokinys, ir Himalajų viršukalnėse gyvenantis jogas, ir stebuklus darantis išminčius, ir puikus pasakotojas.

***

Tiesioginis patyrimas yra geriausias būdas semtis išminties. Visi kiti dalykai tėra fragmentai. Savęs pažinimo kelyje esminiai dalykai yra susitelkimas ir minčių kontrolė. Užterštos mintys kelia haliucinacijas ir kuria užtvaras, o tik tvarkingos mintys yra įrankis, kuriuo mes tiesioginiai patiriame pasaulį.

***

Visos didžiosios pasaulio religijos atsirado iš vienos ir tos pačios Tiesos. Jeigu seksime religija užmiršdami Tiesą, būsime tarsi aklieji, kuriuos veda aklas. Dievui priklausantieji myli visus. Meilė yra visatos religija. Užuojautos kupinas žmogus peržengia religijos rėmus ir patiria nedalią absoliučią Tikrovę.

Swami Rama

Tobulėti padeda praktika

Kartą, kai savo mokiniams kalbėjau apie gyvenimą ir mirtį, vidun tyliai įėjo vienas svamis ir atsisėdo šalia kitų. Maniau, kad jis dar tik naujokas, taigi nusprendžiau elgtis su juo kaip ir su visais savo mokiniais. Tačiau jis mane ėmė erzinti, nes tik be paliovos šypsojosi, o kiti mokiniai tuo metu stropiai užsirašinėjo pamoką į sąsiuvinius. Pagaliau jo paklausiau:
– Ar tu manęs klausaisi?
– Tu tik mali liežuviu. O aš gyvenimą ir mirtį esu įvaldęs. Galiu parodyti. Atneškite man skruzdėlę, – atsakė jis.
Jam atnešė stambią skruzdėlė. Svamis ją perpjovė į tris dalis ir jas atskyrė. Paskui jis užsimerkė ir nejudėdamas ėmė laukti. Po trumpo laiko visos trys dalys pajudėjo viena kitos link. Jos susijungė ir prisikėlusi skruzdėlė nubėgo savais keliais. Žinojau, kad tai nei hipnozė, nei kas nors panašaus.
Pasijutau labai menkas prieš tą svamį. Taip pat man buvo gėda prieš savo mokinius, nes visos mano žinios buvo tik šventieji tekstai – kitaip sakant, teorija. Neturėjau jokio realaus supratimo nei apie gyvenimą, nei apie mirtį. Paklausiau svamio:
– Kur išmokai tokių dalykų?.
– Taigi tavo mokytojas išmokė, – atsakė jis.
Labai supykau ant savo mokytojo ir iš karto pas jį nuėjau. Pamatęs mane jis nustebo ir paklausė:
– Kas atsitiko? Kodėl vėl pasidavei pykčiui? Kodėl nesiliauji vergauti niekingoms emocijoms?
– Garbusis, tu mokai kitus tokių dalykų, kokių nemokai manęs. Kodėl?
Jis pakėlė į mane akis ir ramiai atsakė:
– Perteikiau tau labai daug dalykų, tačiau tu nepraktikuoji. Tai ne mano kaltė! Rezultatai rasis tada, kai jų sieksi veiksmais, o ne kalbomis. Gali sukaupti daugybę žinių apie pianiną, tačiau skambinti neišmoksi tol, kol neatsisėsi prie jo ir nepradėsi skambinti. Žinios be praktikos yra nieko vertos. Praktika – tiesioginės patirties šaltinis, taip pat ji – visų žinių vertės matas.