Guan Inzi

Nedalyvaujant dao negalima kalbėti, tačiau tai, apie ką negalima papasakoti, – tai dao. Nedalyvaujant dao negalima mąstyti, tačiau tai, apie ką negalima pagalvoti, – tai dao.

Puodžius gali nužiesti dešimt tūkstančių puodų, bet nė vienas puodas negali sukurti puodžiaus arba jo sunaikinti. Dao gali sukurti dešimt tūkstančių daiktų, bet nė vienas daiktas negali nei sukurti dao, nei jo sunaikinti.

Išminčius žino, kad sąmonė vientisa, daiktai vientisi, dao vientisas ir visi jie susijungia į viena. Jis nematuoja nekintamu kintamo ir nevaržo nepastoviu pastovaus.

Viena kibirkštis gali sudeginti dešimt tūkstančių daiktų, bet kai išnyks daiktai, kur dėsis ugnis? Viena dao akimirka gali nugramzdinti į nebūtį dešimt tūkstančių daiktų, bet kai išnyks daiktai, kur dėsis dao?

Mano dao panašus į tūnojimą tamsoje. Būnant šviesoje, negalima nieko pamatyti tamsoje. O būdamas tamsoje, pamatai viską, kas yra šviesoje.

Šaudyti iš lanko, joti, groti cina arba lošti šaškėmis – visų tų menų negali išmokti per akimirksnį. Tiktai dao neturi nei formų, nei taisyklių, ir jį galima suvokti akimirksniu.

Debesys plaukia ir paukščiai sklando dangaus tuštumoje. Tuštumos dėka virsmai gali tęstis be galo. Toks ir išminčiaus dao.

Sapne, veidrodyje, vandenyje yra pasaulis. Kad pašalintum pasaulį, kurį sapnuoji, reikia nemiegoti. Kad pašalintum daiktus, kurie atsispindi veidrodyje, reikia nežiūrėti į jį. Kad pašalintum daiktus, kurie pripildo pasaulį, reikia ištuštinti juos talpinantį indą. Viskas, kas yra ir ko nėra ten, yra čia, o ne ten. Štai kodėl išminčius nepašalina pasaulio, o pašalina žinojimą apie jį.

Išmintingas nesiskiria nuo kitų tuo, ką jis kalba, daro ir mąsto. O tuo, ko jis niekada nekalba, nedaro ir nemąsto, jis skiriasi nuo kitų.

Tas, kuris įsižiūri tik į plauko galiuką, nepastebės, koks didelis pasaulis. Tas, kuris įsiklauso tik į šlamesį, neišgirs, kaip trankosi griaustinis. Tas, kuris mato didelį, nepamatys mažo. Tas, kuris ieško artimo, nepastebės tolimo. Tas, kuris klausosi griaustinio, neišgirs tylos. Tas, kas supranta artimą, nesupras nutolusio. Išmintingas nežiūri į nieką ir todėl mato viską. Jis nieko nesiklauso ir todėl viską girdi.

Tai, kas plaukia, yra valtis. Bet tas, kieno dėka ji plaukia, – vanduo, o ne valtis. Tas, kuris juda į priekį – vežimas. Bet tas, kieno dėka jis gali judėti, – buivolas, o ne vežimas. Mąstymas – tai protas. Tačiau tai, kieno dėka jis gali mąstyti, – valia, o ne protas. Negalima žinoti, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Tiktai nežinodamas, kodėl viskas yra taip, kaip yra, neini pasitikti to, kuris ateina, ir nesivelki paskui tą, kuris išeina. Nesiverždamas sutikti ateinančio ir nebėgdamas paskui išeinantį, gali gyventi vieną gyvenimą su pirmykščiu Dangaus ir Žemės šaltiniu, kuris neturi nei praeities, nei dabarties.

Viskas pasaulyje – vienas daiktas. Paprasti žmonės nežino jo tikrojo vardo. Jie mato daiktus ir nemato dao. Tikri žmonės apibrėžia daiktų principus. Jie mato dao ir nemato daiktų. Išmintingas susijungia su dangiškumu pats savyje. Jis nepasigenda dao ir neprisiriša prie daiktų. Visuose keliuose – vienas ir tas pats kelias. Nesekti dao – tai dao. Sekti juo, vadinasi, pasiduoti daiktams.

Žemiškosios tiesos ribotos ir prieštarauja viena kitai. Jos veda į visuotines tiesas, bet visuotinės tiesos nepaklūsta tvarkai ir veda į tai, kas negali būti sutvarkoma. Todėl tas, kas gali pajungti tvarkai vieną jausmą, gali įgyti natūralią būties jėgą. Tas, kas gali užmiršti vieną jausmą, gali susijungti su dao.

Akis, kuri įsižiūri į save, nemato nieko. Ausis, kuri įsiklauso į save, nieko negirdi. Liežuvis, kuris bando skonį tik sau, nieko nejaučia. Sąmonė, įsigilinusi į save, nieko nesuvokia. Paprasti žmonės pripratę prie to, kas yra aplinkui. Tikrus žmones traukia tai, kas yra viduje. Išmintingas žino, kad ir viena, ir kita – netiesa.

Gyviai, kurie gyvena jūros gelmėje, patiria begalybę virsmų, tačiau vanduo vienas visiems. Mano „aš“ ir daiktai aplinkui nuolatos kinta didingame pasaulio virsme, bet gamta viena visiems. Žinodamas, kad gamta viena visiems, suprasi, kad nėra nei kitų, nei tavojo „aš“, nei mirties, nei gyvenimo.

Įvykių esmė pačiuose įvykiuose, ir žodžiai apie juos turi prasmę. Dao esmė ne dao, ir žodžiai apie jį bereikšmiai. Jeigu žinotum, kad žodžiai beprasmiai, tai bet kuris žodis suartintų su dao. Jeigu nežinotum, kad žodžiai beprasmiai, tai net subtiliausi žodžiai vis tiek bus kaip krislas akyje.

Tas, kuris pasiekia išminties viršūnes, žino, kad išmintis niekada neaprėps viso pasaulio. Todėl jis renkasi nuoširdumą. Tas, kuris pasiekė gražbylystės viršūnes, žino, kad gražbylystė niekada neatskleis visų daiktų esmės. Todėl jis kalba be pagražinimų. Tas, kuris pasiekė narsumo viršūnes, žino, kad narsumu niekada neįveiksi visų žmonių. Todėl jis kuklus.

TŪKSTANTIS LI. Senovės kinų išmintis – Meralas. Vilnius, 1999

TOP