Apie tvirtybę

Gebėjimas ir noras prisitaikyti

Šiais metais esame aplinkybėse, keliančiose nemažai iššūkių, kai nepaisant nieko turime žaibiškai prisitaikyti. Štai rudenį, žiemą, pavasarį turėjome tiek daug šalčio ir tamsos, visi nuo jų pavargom.  O dabar staiga viskas pasikeitė – po ilgo šalčio ir tamsos, pilkumos užgriuvo karštis,  tiek daug šviesos kartu  su vasaros pradžia – tiek, kad sunku pakelti… Na, tai ką, svarbu gebėti prisitaikyti. Tokiu atveju pasakyk sau: „Šlovinu šviesą ir  šį karštį, žaibiškai, su malonumu prisitaikau.“ Pasakykite tai sau, panorėkite, padarykite –  juk galite.

„Čakros, meridianai, kūnai, gerkite šviesą ir karštį – tai yra gėris, su džiaugsmu prisitaikau,“ – pasakote sau. Perduokite sau žinią, kad realybė yra dinamiška, ji keičiasi labai greitai ir niekur nuo to nedingsi – teks prisitaikyti, teks tiesiog sugebėti. Į pokyčius galima formuoti aukos santykį – sąmoningai arba nesąmoningai, arba pusiau sąmoningai, – tačiau kūnai tuomet supranta, kad jie neprivalo prisitaikyti, nes, jei esi auka, steni, dejuoji ir velkiesi per pokyčius kaip pasekmė, vadinasi, prisitaikyti nereikia? Juk prisitaikęs negalėsi būti auka!

Bet jeigu sakai: „Aš priimu šitą realybę, kokia ji bebūtų, aš turiu veikti joje kaip sveikas, veiksnus, laimingas žmogus. Niekur nedingsi – ji yra tokia, kokia yra. Ir taškas. Kas bebūtų, prisitaikau, ir viskas, ir nėra kitų variantų. Tiesiog, esu transformatorius, transformeris. Jeigu užeina tamsa, aš prisitaikau vienaip, įeinu į vienokį režimą (energijos taupymo ir panašiai), jeigu šviesa ir karštis, tuomet prisitaikau kitaip, atsiveriu šviesai, ją geriu, kaupiu. Tai yra, aš liepiu savo kūnams, kurie yra mano tarnai – sąmonė čia yra valdovas, o mano sąmonei Amžina Dvasia yra Valdovas – aš liepiu savo kūnui sugebėti prisitaikyti: „Esi, kur esi, išbandymai yra tokie, kokie yra, ir turi prisitaikyti, kad būtumei sveikas, laimingas, sėkmingas“.

Orumo ir garbės dorybės

Turėkime dvasios kario orumą ir garbę, nes kai žmogus subliūkšta ir pasiduoda aukos pozicijai (paprastai dėl sulipimo su baime, kad „nesugebėsiu susitvarkyti“, bet tai vis dėlto visada yra pasirinkimas), kūnai iš karto supranta, kad jiems duotos atostogos, jie gali sau leisti neprisitaikyti, būti pasyvūs aplinkybėse. Sprendimas, kaip gyvenu ir kaip nugyvensiu ligi pat mirties, turėtų būti, jog „visa tai, kas yra šioje realybėje, kas man joje nutinka, yra puikus treniruoklis mano sielai ugdyti dorybes ir išbandyti save“. Tam jie ir reikalingi, tie išbandymai, kad mano siela išbandytų save sudėtingose situacijose – ir būtent jose – nepalūždama. Kaip kad yra gludinamas ir šlifuojamas deimantas arba karštyje kalamas kardas, būtent taip ji jose sustiprina tikėjimą, išgauna naują kokybę ir sustiprina dorybes. Susitelkime, nusiteikime: gebame momentaliai prisitaikyti, esame išmintingi, nesame lengvabūdžiai, o apdairūs ir atsargūs.

O juk žmonija, didžioji jos dalis, net neturi supratimo, kiek yra dorybių, nežino jų skaičiaus, nelabai jomis domisi. Apie dorybių evoliuciją, jų tarpusavio sąveiką dar mažiau galvojama, šio susivokimo yra dar mažiau. Bet mes galime su tuo dirbti, nes dorybės – tai mūsų evoliucijos bazių bazė, mūsų būties pagrindų pagrindas. Jos yra tai, kas įprasmina bet kokią situaciją, kokioje bebūtume. Kokia situacija kankinanti, kebli bebūtų, jeigu mes į ją  reaguojame stiprindami, grynindami nors vieną ar kelias iš dorybių, ši situacija tampa prasminga, ji nebėra beprasmė, ji giliai įprasmina mūsų įsikūnijimą.

Tvirtybės ir kantrybės dorybės

Mes galime įprasminti net beprotiškas situacijas,  ugdydami jose tvirtybę (toks požiūris iš tiesų labai praverčia sunkiu metu!) Juk tvirtybės neįmanoma išugdyti komfortiškomis sąlygomis! Na, tiesiog  NEĮMANOMA išugdyti tvirtybės ramybėje, komforto sąlygomis. Vadinasi, jei siela norės išugdyti savyje tvirtybę kaip jai brangią savybę, kažkada jai prireiks sunkių, metančių iššūkį aplinkybių, kuriose ji bus priversta reaguoti į jas arba tvirtybe, arba subliuškimu, silpnumu. Jai reikės aplinkybių, kurios mokys arba pasirinkti tvirtybės dorybę realiose situacijose, arba subliukšti, pasiduoti, nesugebėjus reaguoti tvirtai. Ką gi, tai taip pat pamoka. Juk dorybės išugdomos ne iš karto, tam reikia laiko, galimybių susivokti, kas vyksta, kaip vyksta, ką galime pasirinkti, kas efektyviau, suvokti,  ką renkamės, vienaip ar kitaip reaguodami…

Paklausk savęs, ar tu nesi dabar tokioje situacijoje, kai tenka rinktis – tvirtybė ar silpnumas,  – ir kaip tu reaguoji?

O juk tuomet, kai pereiname išbandymo situaciją sustiprėję, gali ateiti jau kitos aplinkybės, kur būsime komforto zonoje  – gerovėje, gausoje. Būsime kitoje situacijoje, kuri galbūt duos tiek daug galimybių, resursų, jog jau reikės ugdytis saiko išmintį, neprisirišimo dorybę.

Tačiau jei prieš tai neišugdėme tvirtybės, subliuškome,  tuomet gerovė, gausa gali likti nepasiekta, o atėjusi gali ir sutraiškyti. Taigi jeigu jau esate iššūkio situacijoje, kuri jus spaudžia rinktis – ar tvirtybė, ar tapti auka, – rinkitės tvirtybę, amžinai juk tai nesitęs. Net jeigu mums nesiseka išspręsti situacijos taip lengvai ir greitai, kaip norisi, vis tiek likime tvirtybėje, nes tai visada duoda tam tikrą vertingą rezultatą. Be to, kartu su tvirtybe visada ugdome taip pat ir kantrybę. Dar viena dorybė – brangenybė, spindintis auksas, – kurios neįmanoma išugdyti komforto situacijoje, yra kantrybės dorybė. Deja, kantrybės, kaip ir tvirtybės, neįmanoma ugdyti ramiai ir maloniai.

Tvirtybė ir kantrybė – paklausk savęs, ar tai yra vienos iš svarbiausiųjų dorybių tavo šiame gyvenime? Jeigu taip, tai peržvelk savo gyvenimo situacijas, kurios reikalavo iš tavęs tokių savybių. Paklausk savęs ir įvertink, kaip tu tada sureagavai, iš dešimties balų. Dešimtuku? Tu turėjai visą reikalingą tvirtybę ar galbūt net pranokai savo paties lūkesčius ir suradai savyje papildomus resursus (o juk taip kartais įvyksta, būna ir taip, kad mes staiga atveriame ir aptinkame, lyg kažkas mumyse neturi ribų – dorybė, kuri priartėja prie begalybės – kantrybė, tvirtybė)? Ar tu sureagavai puse savo jėgų, ar gal ne iš karto įsivažiavai, pasirinkai: „Na, dar pabūsiu auka, na, dar šiek tiek..“  Tačiau auka yra pasekmė, auka visada yra aplinkybių pasekmė. „Aš nieko negalėjau padaryti..“ O kiek už to glūdi tinginystės – tiesiog tinginystės ir saviapgaulės, pataikavimo tinginystei?

Norime būti laimingi, taip. Tačiau kartais iš mūsų situacijos pareikalauja – tam, kad mes galėtume tęsti būti laimingi arba pereiti į visai kitą laimės kokybę, – pažadinti, pasirinkti tvirtybės bei kantrybės dorybės vietoje pasidavimo.

Tikėjimo dorybė

Ir štai dar viena neatsiejama dorybė, kuri labai dažnai eina kartu su tvirtybe bei kantrybe – tai tikėjimas. Turi tikėti kažkuo, kad tęstumei likti tvirtybėje. Jeigu niekuo netiki, sunku tai padaryti. Jeigu trūksta tikėjimo, svarbu suvokti, jog dorybės remia viena kitą, palaiko viena kitą. Kažkuo turi tikėti, dėl to kažko turi gyventi, kad tai tavyje palaikytų ir tvirtybę, ir kantrybę. Svarbu tikėti kažkuo, kad tai padėtų būti tvirtu, kantriu.

Garbės ir orumo dorybės

Gali pažadinti ir tiesiog pakviesti į kompaniją prie šių dorybių  orumą ir garbę – dar dvi dorybės, kurios sakys: „Tiesiog tikėk savimi.“ Juk tu lyg ir Dievas – turi savyje dievišką dvasios pradą, gyvenantį tavyje, ar tai tik žodžiai? Visada yra kuo tikėti, tik paieškok, atgręžk akis. Jeigu niekuo negali pasitikėti, tai tikėk savimi ir per tai įprasmink savo gyvenimą, tikėk savo esme, savo pirminiu dievišku sumanymu – kaip šventu, kaip begalybės versme. Formuok savo poziciją pasaulyje taip, kad tavo pasirinkimas sustiprintų dorybes, padėtų joms remtis vienai į kitą. Tegu tavo pasirinkimai darys tave ne auka, o pergalingu žmogumi!

Meilės, atjautos dorybės

Meilė – viena iš esminių dorybių. Kaip ją pakviesti, kad ji galėtų visa tai remti? Remti visas dorybes, kurias noriu ugdyti savyje? Dėl ko aš galiu tikėti savimi? Be abejo, dėl daugybės kenčiančių būtybių, kurios yra nelaimingos, iš meilės aš galiu tapti tvirta būtybe, kuri gali padėti ir sau, ir kitiems – juk tai labai stipri motyvacija. Tačiau kai esame tinginiai ir trūksta sąmoningumo, atkaklumo tęsti žvelgti į tai, tęsti palaikyti savyje tokią motyvaciją, mums tiesiog viskam trūksta valios ir esame subliuškėliai – dėl įvairių priežasčių. Tuomet negalime padėti sau arba net tampame našta aplinkiniam pasauliui. Ką gi, ugdyk tvirtybę iš meilės, atjautos – tai gali labai padėti sąmoningam žmogui. Būk tvirtas, kad galėtum padėti ir sau, ir kitiems.

Sąžiningumo ir tiesos dorybės

Tam, kad mes susivoktume, jog trūksta valios (akivaizdu, kad man trūksta valios!), dar reikia ir sąžiningumo, ir tiesos dorybių. Reikia labai mylėti tiesą – labiau nei komfortą, netgi labiau nei ramybę.

Nėra lengva sau pačiam pripažinti, jog esi tinginys, bevalis. Žinoma, prarandi ramybę, taip  mąstydamas, vertindamas save, bet ta vidinė tiesa yra labai reikalinga, nes ji suteikia jėgą, ji suteikia tikrą pagrindą eiti pirmyn. Tuomet nebėra dvasinės ar emocinės pelkės, kai žengęs žingsnį, jei neteisingai save įvertinai, prasmengi į silpnumo, aukos, savęs teisinimo pliurzą, į iliuzijų liūną, kur nėra į ką atsiremti.

Jeigu žmogus visai ištyžta, jisai tokį sau kelią padaro, kad, kur deda žingsnį, visur prasmenga, nes visur pateisino savo tinginystę ir saviapgaulę. Tada būti ištižusiam, būti auka tampa normalu – rodos, tik taip ir gali, turi  būti. Tai kaipgi jis tuomet suras tvirtą pagrindą? Į ką savyje atsirems, kaip suras būdus padėti sau?

Valios dorybė

Jeigu mes aptinkame, kad mums trūksta valios, tuomet galime ją ugdyti, ieškoti ir rasti būdų, kaip ją sustiprinti, pavyzdžiui, tiesiog kvėpuoti į manipuros čakrą, galų gale daugiau sportuoti, aktyvinti savyje tą pradą, kuris didina radžaso, aktyvią energiją mumyse, glaudžiai susijusią su valia. Aktyvumas padeda kabintis į gyvenimą, suteikia atkaklumo ir padeda įveikti kliūtis. Dar  galima daryti ilgesnius kvėpavimus per bambos čakrą, nes valios dedamoji yra labai svarbi ir susijusi su bambos čakra.

Kol esame sėkmingi, sveiki, jauni ir laimingi, to nejaučiame, bet, kai valios faktorius ima slūgti, kristi, ateina aptingimas, kas į senatvę pasireiškia labai dažnai (kaip natūrali nykimo pasekmė), tai kartu ateina ir ligos. O įveikti su ligomis atkeliavusius iššūkius reikalinga valia. Į senatvę to reikės tik daugiau ir daugiau, vis daugiau – pameskite iliuziją, kad galėsite ilsėtis nedirbdami aktyvaus vidinio darbo…

Kad galėtumėte ligi pabaigos oriai nugyventi šį įsikūnijimą, valios, atkaklumo ir kantrybės senatvės link mums reikės tik didėjančių, o ne mažėjančių. Įlindom į tą mėsos ir kaulų talpyklą, koks yra fizinis kūnas, ir tai yra didysis iššūkis. Juk kaip greitai jis ima senti! Ir einant į nykimo fazę reikia daug kantrybės, tvirtybės ir valios suvaldyti fizinio kūno materiją – mėsos, kaulų, kraujo, gyslų, raumenų, nervų, visų jo sistemų – visą šią neįsivaizduojamai sudėtingą visumą. Pasiruošk ugdyti kantrybę, valią. Puikus pavyzdys – senolė, nueinanti kasdien 25 km su šiaurietiškomis lazdomis. Yra kur pasistengti, ar ne? Tai pavyzdys, kad įmanoma nesunykti pirma laiko.

Kodėl tai svarbu?

Galit pykti ant manęs, jog vietoje dvasingumo aš, rodos, kalbu, nežinia ką, lyg ką blogo būtumėt padarę, bet supraskite, kad kantrybė, tvirtybė yra pagrindas dvasingumui. Juk kiekvienoje situacijoje reikia skirtingo santykio ir kiekio tvirtybės ir valios dorybių. Svarbu susivokti, kiek būtent šių dorybių reikia konkrečioje situacijoje. O dvasiniame kelyje, net kai jis sėkmingas, efektyvus, visada yra etapai, kada ateina išbandymai. Tai neatsiejama dvasinio virsmo, augimo dalis.

Šioje kintančioje realybėje mes turime būti mobilūs, dinamiški, valingi ir tai visų pirma yra vidiniai, ne išoriniai  dalykai. Žmogus, net jei jis ir neturi gero fizinio kūno preso, raumenų, mažai sportuoja (kas nelabai gerai), bet jei turi vidinę šerdį, karkasą – valią, tvirtybę, užsispyrimą, kantrybę – jis gali suformuoti tuos raumenis per kelis metus ar tiesiog reaguoti oriai, sąmoningai į visus ateinančius išbandymus. Tai yra būtina.

Kalbu apie tai todėl, kad tai vis dėlto nėra savaime suprantama ir mes kartais bijome į tai žiūrėti, nenorime į tai žiūrėti arba norime tai pamiršti. Bet vienokia yra reakcija, kada mes to neakcentuojame, ir kitokia reakcija, kada mes tam pasiruošiame suvokdami, kad tai yra būtina, reikalinga. „Aš esu pasiruošęs/-usi ugdyti tvirtybę bei kantrybę 100 procentų, kai to pareikalaus situacija. Ar tai yra mano siektinybė gebėti taip reaguoti?“

Turi gimti noras ir troškimas įgyti tvirtybę, veržimasis į tai, kad ją turėtume bei sustiprintume. Turėti, jeigu reikia, didėjančią, augančią tvirtybę ir kantrybę, kaip mūsų sielos, sąmonės, mūsų kūnų instrumentus. Nes jeigu mums tai nėra realios vertybės, tuomet mūsų asmenybė nežinos, kaip prisitaikyti sudėtingose kintančiose situacijose. Jeigu perduodame savo kūnams, savo pasąmonei subliuškimo, konformizmo, aukos, kuri nieko negali padaryti, programą, tuomet ir reakcija yra išsigandimas, kai ateina sunkumas.

Tačiau žmogus, kuris susiduria su sudėtingomis situacijomis, sunkumais ir kuris turi didelį troškimą nepalūžti, susitvarkyti, kiek tai bereikalautų jėgų, ir jei jis mato, kad su esama situacija nesusitvarkys, tada jo valia reikalauja: „Ieškok ir rask sprendimą.“ Taip atrandami papildomi jėgos, valios resursai, nauji būdai spręsti situaciją – taip vyksta ir tobulėjimas, evoliucija.

Bet jeigu žmogus valios neturi, jis sustoja ir pasidavęs mąsto: „Aš nieko negaliu padaryti!“ Тačiau tuomet esi tik pasekmė, aplinkybių pasekmė…

Tas, kuris turi tvirtybę, nesustoja, jo valia krypsta kaip strėlė, ieškodama atsakymų ir sprendimų. Ir randa. Visada randa. Pasižiūrėkite, kiek yra praktikų, kurias jau gavote, kurių išmokote, kurios gali padėti visada rasti sprendimą. Tik reikia daryti, reikia jas naudoti. Reikia atkaklumo, tvirtybės tai realizuoti. Kokios ligos ar bėdos bebūtų – svarbu realizuoti kantrybės ir tvirtybės dorybes, naudojant tuos resursus, žinias, kurias jau turite.

PAVIRŠINIS KVĖPAVIMAS

Viena iš tokių praktikų, kurios yra be galo stiprios, gydančios, terapinės, – tai paviršinis kvėpavimas. Jis nėra įdomus –  reikalauja atkaklumo, disciplinos, bet duoda fantastiškus rezultatus. Žmonėms dingsta žili plaukai taip kvėpuojant, grįžta jaunatviška plaukų spalva – yra tokie akivaizdūs pavyzdžiai, bylojantys apie šio kvėpavimo jauninančią, sveikatinančią jėgą – jie greta. Visiškai realūs rezultatai.

Pokyčiai materijoje mums padeda aptikti pokytį bei veiksmingumą, kai dėl subtilių kvėpavimo technikos dalykų galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis. Kalba čia ne tik apie plaukus – paviršinis kvėpavimas duoda fantastišką gydantį efektą visam kūnui, visam organizmui ir visai visumai, bet pradingę žili  plaukai pradėjus aktyviai kvėpuoti paviršiniu kvėpavimu – akivaizdus sveikėjimo, jaunėjimo rodiklis, įrodymas. Tai viena iš stipriausių kvėpavimo technikų, leidžiančių susitvarkyti praktiškai beveik su bet kokiomis problemomis. „Netikiu,“ – kai kas sako ar mano. Na, netikėk, bet pradžioj daryk. Daryk atkakliai. Tada ar besakysim, kad netikiu? Juk pasirodys rezultatai…

Kitas metodas – kvantinės fizikos transformacija. Tai galingas metodas, labai veiksmingas ir net gąsdinantis, kartais suvirpinantis visą realybę. Bet atsargiai, tada, kada iš tikrųjų reikia, jūs galite tai daryti, o padarę įsiklausyti į pokyčius, suintegravę pokyčius.

Yra daug veiksmingų praktikų, kurias žinote.

Todėl nesakykite: „Aš nieko negalėjau padaryti.“ Nebandei, tingėjai, pasidavei. Jeigu turi problemą, kurią sakai esant neišsprendžiamą – apgauni save. Esi apgavikas tinginys. Taip. Ir jeigu sau taip pasakysit tris kartus, gal prabus orumas ir nuspręsit: „Na, žinai ką, nei aš tinginys, nei apgavikas, ne ne ne…“

Na, tai tuomet ką nors daryk. Tiesoje, paprastume, kantriai daryk, turėk rezultatą. Savo. Tu gali. Taip ir dėl paviršinio kvėpavimo – tai kvėpavimas, reikalaujantis disciplinuotumo, nes pradžioje būna momentai, kad, atrodo,  dūstu, trūksta oro, nepatogu, nekomfortiška, nuobodu taip kvėpuoti… Bevalis ties tuo momentu ir sustoja, o atkaklieji eina pirmyn ir turi puikius rezultatus! Sėkmės pergalingai ugdant dorybes!

N. Gabija Wolmer