Galingieji tantros meistrai

Abhajadata

„GALINGIEJI TANTROS MEISTRAI“

AŠTUONIASDEŠIMT KETURIŲ SIDHŲ GYVENIMAI

Aukščiausias visų Budų įžadas –
savęs pažinimas.
Kas pažįsta savo proto prigimtį,
tas regi visus Budas.

Šioje knygoje pasakojamos 84 didžiųjų sidhų, arba mahasidhų, istorijos, kilusios iš III- XII amžiaus. Sidhas reiškia „įgijęs galias (sidhi)“, arba „pasiekęs tikslą“. Žymiausi sidhai – Nagardžuna, Arjadeva, Krišnačarja, Tilopa, Naropa, Šantideva – žinomi kaip budizmo skleidėjai, garsiųjų tantrinių Tibeto tradicijų pradininkai.
Skaitant šioje knygoje išverstus sidhų gyvenimo epizodus, iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip legendos, nes dėl materializmo įsigalėjimo žmonės nustojo tikėti stebuklais. Šiuos sidhų gyvenimų aprašymus laiko legendomis daugelis akademinės tradicijos orientalistų. Autorius savo įvadiniame žodyje pabrėžia, jog jos tikros. Nepaisant to, kaip žvelgsite į sidhų stebuklus, – kaip į simbolį ar kaip į realybę, vis tiek jos vaduoja iš ribotumų ir atskleidžia, kokios didžiulės žmogaus galimybės ir kiek daug priklauso nuo tikėjimo savyje glūdinčia Dharma, Darna – pirmaprade Vaiskiąja sąmonės šviesa.
Šių senovinių istorijų, kaip ir visos Tantros, pagrindas – žalingų emocijų transformavimas, panaudojant jas dvasiniam tobulėjimui. Sidhai iš pradžių buvo paprasti žmonės. Jie gavo mokymą, atitinkantį jo prigimtį ir polinkius, praktikavo ir pasiekė tikslą: virto Vaiskiąja Šviesa – realizavo dieviškąją prigimtį.
Jei galėjo jie, tai gal gali kiekvienas?..

3. Virūpa
Dakinės pamokytasis

Virūpa gimė rytuose, karaliaus Devapalos valdomame krašte Tripuroje.
Pietinėje Indijoje buvo įsikūręs didžiulis Dharmos centras – Somapurio („Mėnulio miesto“) vienuolynas, kuriame gyveno tūkstantis vienuolių, tarp jų ir Virūpa. Gavęs iniciaciją, jis dvylika metų kartojo Vadžravarahės mantrą. Dvidešimt milijonų kartų suskaičiavo ją rožiniu, tačiau dvasinių galių neregėjo nė ženklo – netgi sapne. Pajutęs didelį apmaudą, jis sutraukė savo rožinį ir sviedė į išvietę. Iki vakaro nieko neveikė, o tada, dalyvaudamas aukojimo apeigose, susizgribo neturįs rožinio. Staiga pasirodžiusi dakinė grąžino jam rožinį ir padrąsino:
– Kilmingasis, nenusimink! Su mano palaiminimu praktikuok nemintijimą ir nesikabinimą už jokių požymių. Savaime esanti proto prigimtis yra Vadžravarahės esmė.
Dvylika metų vykdydamas tokias pratybas, Virūpa pasiekė sidhi…
Patarnautojas jam pirko ir nešė mėsą bei vyną. Virūpa dargi ėmė gaudyti ir valgyti vienuolyno balandžius. Kai balandžių nebeliko, vienuoliai susidomėjo:
– Koks gi nedorėlis suvalgė mūsų lesinamus ir gerbiamus paukščius?
Visi prisiekinėjo nevalgę. Po to ėmė tikrinti visas vienutes. Norėdami patikrinti ir Virūpos vienutę, vienuoliai pažvelgė pro langą ir užtiko jį geriant vyną ir valgant balandžių mėsą. Tada mušdami gongą jie sušaukė susirinkimą, kuriame nutarė išvyti Virūpą iš vienuolyno. Taigi jis padėjo savo vienuoliškus rūbus ir atnašų dubenėlį priešais Budos statulą, nusilenkė ir išėjo. Prie vartų vienas vienuolis jo paklausė:
– Kur dabar eisi?
– Jūs mane išvijote. Kam gi tas rūpestis? – tarė Virūpa. Šalia vienuolyno plytėjo didelis ežeras. Virūpa nuskynė lotoso žiedą ir paaukojo jį Budai. Po to ant lotoso lapo pastatė koją ir vandens paviršiumi perėjo į kitą krantą… Visų Somapurio vienuolių širdys prisipildė atgailos. Atėję pas Virūpą, jie jam nusilenkė ir, apkabinę kojas, teiravosi:
– Kodėl gi jūs žudėte balandžius?
– Aš nieko nežudžiau, – atsakė Virūpa.
Jis paprašė patarnautojo atnešti balandžių plunksnas. Kai šios buvo atneštos,
Mokytojas spragtelėjo pirštais ir plunksnos pavirto balandžiais – dar didesniais ir gražesniais, nei buvę. Paukščiai pakilo į orą ir nuskrido…

6. Saraha
Lankininkas

Dakinės sūnus Saraha gimė brahmanų šeimoje, Indijos rytų mieste Radžnyje, Bengalijoje. Nors buvo brahmanas, jis įtikėjo Budos mokymu, iš daugelio Mokytojų lūpų klausėsi Dharmos ir buvo įšvęstas į Slaptąją Mantrą. Jis laikėsi ir brahmanų, ir budistų įžadų. Dieną praktikavo brahmanizmą, o naktį – budizmą. Ir išgerdavo vyno… Apie tai sužinoję, brahmanai, norėdami išvyti Sarahą iš bendruomenės, susirinkę atėjo pas karalių Ratnapalą ir pasakė:
– Tu čia valdovas. Argi tau pridera mūsų krašte skatinti klaidingo mokymo praktiką? Ir nors Saraha („Lankininkas“) yra penkiolikos tūkstančių mūsų krašto valsčių valdytojas, jis susitepė girtuoklyste ir turi būti ištremtas.
– Nenorėčiau ištremti penkiolikos tūkstančių valsčių valdytojo, – paprieštaravo karalius ir, atėjęs pas Sarahą, pasakė: – Tu brahmanas ir tau nepridera gerti vyno.
– Aš ir negeriu! – gynėsi Saraha. – Sukviesk visus brahmanus ir kitus žmones, ir aš tau prisieksiu.
Visiems susirinkus, Saraha pasakė:
– Jeigu aš gėriau, tenušunta mano ranka, o jei negėriau – tegu ji lieka sveika.
Jis įkišo ranką į verdantį aliejų ir nė kiek nenusiplikino.
– Matote, jis negeria, – pasakė karalius.
– Geria! – neatlyžo brahmanai.
Saraha vėl prisiekė ir išgėrė lydyto vario, kuris jam nepadarė jokios žalos.
– Jis girtuoklis! – tvirtino brahmanai.
Tada Saraha pasiūlė:
– Tegul kas nors su manimi pabando pereiti per vandenį.
Kas iš mūsų nugrims, tas geria, o kas nenugrims, tas negeria.
Kai tik jis su kitu brahmanu įžengė į vandenį, Saraha nenugrimzdo, o brahmanas nugrimzdo. Tada visi pripažino, jog Saraha blaivininkas.
Kad galutinai įsitikintų, brahmanai ėmė sverti Sarahą, nes šis pasakė:
– Kas sunkesnis, tas negeria.
Saraha persvėrė sunkiausią ten buvusį žmogų. Tuomet brahmanai ant svarstyklių uždėjo tris svarmenis, kurių kiekvieno svoris prilygo žmogaus svoriui, ir vėl Saraha buvo sunkesnis. Po to jis persvėrė net šešis tokius svarmenis. Galop karalius pasakė brahmanams:
– Jeigu kas nors geria turėdamas tokias galias, tegul sau geria į sveikatą.
Visi brahmanai ir karalius nusilenkė Sarahai ir paprašė pamokymų. Tada jis visiems sugiedojo daug giesmių, žinomų kaip „Trys dohų rinkiniai“. Jų įkvėpti brahmanai atsisakė savo tikėjimo ir įžengė į Budos mokymą, o karalius su svita pasiekė sidhi.
Vėliau Saraha vedė penkiolikmetę tarnaitę ir iškeliavo į kitus kraštus. Apsistojęs vienoje nuošalioje vietoje, jis praktikavo Dharmą, o jo žmona eidavo prašyti išmaldos. Vienąsyk Saraha paprašė jos pagaminti ridiko salotų. Žmona, papjausčiusi ridikų, sumaišė šiuos su buivolės rūgpieniu ir atnešė vyrui. Tačiau šis buvo pasinėręs į gilią meditaciją, ir žmona jam netrukdė…
Po dvylikos metų išniręs iš meditacijos, Saraha paklausė:
– O kur ridikų salotos?
Mergina atsakė:
– Tu meditavai dvylika metų. Kas gi jas tiek ilgai išsaugotų? Dabar pavasaris – ridikai dar neužaugę.
Tada Saraha pareiškė:
– Keliauju medituoti į kalnus.
– Kūno nuošalybė nėra tikrasis atsiskyrimas, – tarė žmona. – Puikiausias yra proto atsiskyrimas, kai protas atsijęs nuo daiktų požymių ir minčių. Tu dvylika metų meditavai, bet neatikratei minties apie ridikus. Kuo gi tau padės tie kalnai?
„Tai tiesa“, – pagalvojo Saraha ir, atsijęs nuo požymių bei svarstomų minčių, susitelkė į pirmapradę sąmonės esmę. Persismelkęs ja, pasiekė aukščiausiąsias mahamudros sidhi ir teikė beribę pagalbą būtybėms.
Galop drauge su žmona perėjo į Vaiskiąją Šviesą.

Abhajadata „Galingieji tantros meistrai“