Dualus ir nedualus požiūris. Kuo tai gali vaduoti iš kančios?

Ką išreiškia A simbolis

Pirmapradės Būties, atsparos simbolis budizme yra ženklas A. Tai Dharmakajos būvis arba, kitu požiūriu, induistų požiūriu, galima būtų sakyti, kad tai yra Parabrahmano Būvis. Tai Dao Būvis – neįvardijamas, nekintantis, nepasiekiamas jausmais, neįvardijamas žodžiais, negimęs, nemirsiantis.

Bet būtent tuomet, kada išvardijame tiek daug tų kokybių, mes ir priartėjame prie to suvokimo, kokį turi budistai, kokį teigė Buda – Vidurio Kelio. Buda sakė jog, išsivadavimą neša būtent žiūrėjimas nesitapatinant su kraštutinumais – nesitapatinant su tuo, jog kažkas absoliučiąja prasme yra arba jog kažko absoliučia prasme nėra. Kad kažkas ir yra, ir nėra. Nei yra, nei nėra. Visa yra daugiau, daugiau nei tai.

Pirmapradė Būtis

Ši Būtis visuomet laisva, nepaliesta jokių trikdžių, jokios kančios, jokių kompleksų, jokių apribojimų. Ji visada yra mumyse. Ji yra vaduojanti, nes tai tas pirminis Būvis, iš kurio Dvasia manifestuoja su visais Jos pasireiškimais – per visas karalystes, per visus Būties lygmenis. Bet, tačiau, kai tik Ji manifestuoja (tai yra, kada atsiranda kažkas, kas akivaizdžiai, apčiuopiamai, juntamai yra), iš karto atsiranda kažkas, ko nėra. Ir drauge atsiranda kančios pretekstas. Tai susiję su dualumu.

Bet, vis dėlto, nepaisant visų Dvasios pasireiškimų – iki pat pačių grubiausiųjų, tankiausiųjų materijos manifestacijų – vis dėlto kartu su visomis tomis apraiškomis – jų gelmėje, sąlyginai, ar jų paviršiuje, jų išorėje ir viduje – visuomet visur tebėra tas pats pirmapradis Būvis, kuris lieka tyras, nepaliestas, neįtakojamas jokių manifestacijų ir turintis savyje visas savybes latentinėje būsenoje kaip gebą. Ir tai yra mūsų vaduojantys namai. Namai, į kuriuos kažkada sugrįšime. Po to vėl išeisime, jeigu norėsime. Po to vėl sugrįšime, po to vėl išeisime įvairiais pasireiškimais. Jie visada yra mumyse ir visur. Ir, jeigu sugebėtumėm žiūrėti taip, nedualiai, tai mus iš karto vaduotų. Galime mokyti save taip žvelgti.

Kančios priežastys ir būdas ją mažinti

Kai kas nors kenčia dėl to, jog kažkas vyksta jo mamai, tėvui, arba vaikui, jis galvoja: „Mano vaikui vyksta tas ar anas…“ Nei čia tavo vaikas, nei ne tavo vaikas. Jis tau nepriklauso. Absoliučiąja prasme jis tau nepriklauso. Kodėl tu jį saviniesi? Taip, mums atrodo, kad aš mama arba tėvas – mano pareiga, atsakomybė juo rūpintis. Tai iš dalies tiesa, bet šitą istoriją mes jau žinome – priklausomybių istoriją, karminę istoriją.

Tačiau mes galime sau padėti atkurti pusiausvyrą – būtent pusiausvyrą! – papildydami savo Būtį, suteikdami jai pilnatvę dvasiniu požiūriu. O kokiu? O tokiu, kad Dvasiai visi vaikai yra vienodai vaikai.

Kažkam tai yra tik teorija. Tačiau tai nėra tik teorija. Ir tau gali būti ne tik teorija. Kažkas niekada taip ir nesugebės gyvenime pažvelgti taip, jog Dvasiai visi vaikai – tiek tavo vaikas, tiek visi kiti vaikai – yra vienodos svarbos vaikai.

Bet jeigu tu pažvelgsi taip, Dvasios žvilgsniu, tai tave vaduos.

Šitas vaikas tau nepriklauso absoliučiąja prasme – tu jo netvėrei, tu nežinai jo karmos. Be abejo, karmos prasme, hierarchine prasme, pasaulietine prasme yra atsakomybė, priklausomybė. Bet kada tu per daug save užverži į kančios spąstus dėl tų atsakomybių, dėl sureikšminimo ir dėl savinimosi – ten tu gali prisiminti vaduojantį Dvasios požiūrį, jog šito vaiko tu netvėrei, tiktai tarpininkavai, kad jis ateitų. Juk taip? Tu šito vaiko ar tėvo, ar mamos, ar mylimojo karmos juk nežinai! Tūkstantmečių karmos tu nepakeisi – tai yra ne tavo jėgoms. O tai, ką tu keiti, ką tu gali pakeisti, yra tik mažytė dalelė toje didžiulėje karmoje, kurią atsinešė žmogus, esantis šalia tavęs, per šimtus gyvenimų – ir suprask tai, suvok tai.

Todėl, kad tau būtų lengviau, kad palengvintum savo kančią, kada save kaltini: „Kodėl aš nepadariau to ir to, kaip aš galėjau išauginti tokį vaiką, kodėl aš jam nesuteikiau tokių savybių, kodėl jo nepasaugojau ir t.t.“, tai vis dėlto pažvelk šiuo, kitokiu žvilgsniu, prisimink tą amžinąjį niekuo nesąlygotą Dvasios pasaulį, dvasinį dangų, niekuo nesąlygotą Būties pagrindą, į kur sugrįš ir tavo tėvai, ir tavo vaikai, tavo motinos, tavo mylimieji. Į tą Būties pagrindą, kuris… Kuris ir dabar sudaro mūsų Būties esmę, iš kurio žvelgiant, visa, atrodo, atsidengia. Atsidengia iliuzinis visų šių rūpesčių, kančių pagrindas, kai mes leidžiame sau pažvelgti į tai taip, paleisti tai, ką savinamės, norėdami būti svarbūs ir norėdami įprasminti gyvenimą.

Mes dažnai labai kenčiame dėl to, kad ką nors labai sureikšminame ir labai savinamės, norėdami įprasminti gyvenimą. Ką tai reiškia?

Pavyzdžiui: „Kad gyvenimas būtų prasmingas, aš turiu tapti toks arba toks“. Jeigu toks netapau, to ar to nepadariau, tai kenčiu, nes mano gyvenimas beprasmis. Arba: „Kad mano gyvenimas būtų prasmingas, aš turiu vaiką išauginti būtent tokį, o jeigu jis ne toks – vadinasi, mano gyvenimas beprasmis.“

Taip dažnai būna, toks instinktyvus požiūris – mes verkiame, kenčiame: „Tai kaipgi šitaip, tai ką, mano pastangos beprasmės?!“ Tame yra daug nesąmoningos kančios. Mes dažnai nesuvokiame, kodėl kenčiame. Nesuvokiame, jog ta kančia yra dėl to, kad mes suformavome lūkesčius…

Lyg ir paprasti dalykai, apie kuriuos aš kalbu, ar ne? Bet, dažnai mes netaikome šitų dalykų savo gyvenime. O pritaikykime!

Tiesiog pasižiūrėk, su kokiais lūkesčiais susijusi tavo kančia (jos kiekvienas turi gyvenime)? Ji susijusi su kažkokiais lūkesčiais, ar ne? Tie lūkesčiai paprastai yra susiję su noru įprasminti savo gyvenimą. Juk taip?

Lūkesčiai

Lūkesčiai, tikslai yra svarbūs kaip evoliucijos motyvacija. Čia viskas gerai. Bet vis dėlto mes turime teisę taip pat ir koreguoti savo evoliuciją, kada mūsų motyvacija mums kelia kančią. Turime teisę ją koreguoti taip, kaip eitume išlygindami, harmonizuodami savo Būvį, savo būseną kitokiu požiūriu: papildydami savo Būtį kitu požiūriu. Tai yra mums nereikia atsisakyti tikslų, bet mes galime savo ėjimą į tikslą papildyti kitu požiūriu.

Juk nėra taip, kad žmogus visą laiką vienodai apie kažką galvoja – net apie savo tikslus arba motyvaciją. Labai dažnai būna taip, kad mes kažkokiais momentais mes galvojame: „O taip, pasieksiu tai, sieksiu, darysiu…“ Bet yra kiti momentai, kada yra vidinė atatranka, susiduriant su kliūtimis, ir mes tada galvojame: „O Dieve, ne, nepadarysiu, nieko neišeis! Ką aš čia dabar susigalvojau! Nesąmonė! Be reikalo tai pradėjau!“ Juk būna taip? Nors mes ir turime tikslus, juk ne visada tiktai pozityviai į juos žiūrime ir einame. Vis tiek yra nemažai to vidinio blaškymosi.

Kitoks žvilgsnis

Taigi mes galime, užuot kritę žemyn į tą negatyvą: „Pasieksiu, pasieksiu – oi, ne! Nepasieksiu!..” (o tai reiškia, aš nevykėlis, silpnas, neatsakingas, smerkiu save), bent kartais vietoj šito negatyvo, savęs niekinimo, abejojimo, to skausmo, savęs smerkimo pažvelgti dar kitaip – papildyti tai dar kitokiu žvilgsniu.

Kokiu? Prisimenant, iš kur visa prasidėjo ir kuo visa baigsis. Visi pasaulyje kažkada sunyks. Tai yra prisimenant beribę laisvę ir drauge pažvelgiant į visa, ką mes darome, iš pačios didžiausios evoliucinės perspektyvos, su lygumo išmintimi. Ir tokiu būdu mes galime duoti sau atvangą, emocinį poilsį nuo to sureikšminimo, kuris yra reikalingas, kada mes pasirenkame kokius nors tikslus.

Tai yra dualus pasaulis. Jei yra tikslas, vadinasi, kažko siekiu, o kažko nesiekiu. Kažkokias savybes ugdau, o kažkokias naikinu. Pavyzdžiui: atjautą auginu, o pavydą, atvirkščiai, naikinu, stengiuosi, kad jo nebūtų. Santūrumą, saiką ugdau, o gobšumą stengiuosi panaikinti, kad jo nebebūtų. Mes tveriame save tam tikru būdu, kryptingai. Ir tai yra gerai. Tai yra svarbu bet kokioje evoliucijoje. Be krypties, be tikslo neįmanoma evoliucija.

Bet kartu su tikslu, kartu su kryptimi, kartu su pasirinkimu kažko ir atmetimu kažko, einant į tą tikslą, natūralu, kad kažkas išeina, o kažkas neišeina. Ir kartu yra kančia. Kančia taip pat ir motyvuoja. Tačiau yra būdas palengvinti sau tą evoliucinį ėjimą, prisimenant savo pirmapradį Būvį, amžinąjį Būvį, kuris padeda, jį prisiminus, pažvelgti kitaip ir paleisti tuos aštriausius, sunkiausius, užmegztus kančios mazgus.

Mes tą galime padaryti prisimindami tiesiog simbolį „A“ – pirmapradę Esatį. Ir tai gali padėti mums atleisti sau, kas ten bebūtų buvę. Šios pirmapradės Būties akivaizdoje tai yra menki dalykai.

Atleisti kitiems. Nesureikšminti taip kažko, eiti lygiau. Drauge mes ir savo evoliucinius tikslus šiek tiek pakoreguojame, suderiname su mūsų galutiniu tikslu. Tai mums padeda nenuklysti į šoną, nenueiti šunkeliu. Mes tuomet galime imti jausti, regėti savo evoliuciją šios didžiosios, nesąlygotos Būties akivaizdoje.

Juk kada mus kankina kažkokia kančia. Ji visada yra dėl to, kad mes sureikšminame, išryškiname kažkokią vieną Būties dalį, kaip daug svarbesnę už kitas Būties dalis, kažkokį Laiką išskyrėme iš milijardo Laikų, kažkokį svarbiausią tėvą ar motiną, kažkokią mylimą būtybę…

Šis požiūris padeda mums pažvelgti Dvasios žvilgsniu į kiekvieną būtybę kaip į vieną iš daugybės ir drauge mes iš karto galime jausti, koks trumpas yra jų gyvenimas. Ir todėl… Tai, ką mes norime padaryti per kelis metus (na, per penkis metus, vaikus auginant, per dešimt, dvidešimt metų) – tai toks mirksnis! Daugelis tikslų, kuriuos mes keliame sau – tuos, kurie susiję su gyvomis būtybėmis, su jų kokybėmis, charakteriu – dažnai yra pasiekiami ne per vieną gyvenimą.

Taip, pavyzdžiui, mes piktinamės: „Ach, kodėl tame žmoguje tiek mažai jautrumo arba atjautos! Na, kaip jis nesupranta šio, to ar ano.“

Na, suprask! Nesupranta! Tai ką gi? Juk čia yra mokykla, kurioje mokomasi? Ir galima dėl to labai kentėti. O ką tai reiškia? Tu bandai savimi, savo kančia pagreitinti evoliuciją?

Rūpintis artimuoju egoistiška?

Ką tuo noriu pasakyti? Kad dažnai, jeigu mums kelia kančią kažkoks artimasis, tai yra kančia, susijusi su tuo, kad mes labai susvarbiname tą vieną žmogų ir nebesuvokiame, kad aplinkui milijardai kitų žmonių. Daugeliui iš jų irgi trūksta atjautos ar dar ko nors gal dar labiau nei šiam. O kodėl tu dėl jų nesijaudini? Todėl, kad jie toliau! Vadinasi, iš tikrųjų jaudiniesi dėl savęs. Nes nebuvimas atjautos ar jautrumo artimajame tau kelia diskomfortą.

Tai va, kad vis dėlto sumažintume tą diskomfortą ir kančią (net jeigu nuoširdžiai pasižiūrėję pamatome, kad tas didysis mūsų rūpinimasis savo artimu dažnai iš tikrųjų yra noras pašalinti diskomfortą, nes jeigu tai būtų svetimas žmogus – ir tokių yra daugybė su panašiom savybėm, – mūsų tai visai nejaudina), tai bent jau palengvinkime sau, žvelgdami į tą žmogų sielos perspektyvoje ir suvokdami, kad kokybės, kurių mes reikalaujame, negimsta staiga. Jos yra suformuojamos evoliucijoje per ilgą laiką. O mes, to nesuvokdami, kažkodėl įsitikinę, kad turi gimti tučtuojau, nes juk „žmogus tai su-vo-kia! Ir jis sakė, kad padarys!“ Tačiau tai dar nereiškia, kad jo siela iš tiesų sugebės ir realizuoti tą kokybę.

Neatitikimas tarp greičių

Taigi yra labai paprastas dalykas – tai neatitikimas tarp greičio, kaip funkcionuoja sąmonė, protas ir kaip funkcionuoja astralinis kūnas ir emocijos.

Nes, pavyzdžiui, žmogus gali suvokti protu: „Aha! Matai, aš įskaudinau savo artimą. Eh, tai buvo dėl to, kad aš buvau nejautrus, grubus… Aha, gerai, vadinas, aš turėčiau būti jautresnis! Supratau! Aš būsiu jautresnis!“. Ir jis pasižada: „Gerai! Nuo dabar būsiu jautresnis! Aš supratau!”

Bet tai yra tik mintis, suvokimas! O juk kada mes gyvename ir reaguojame, tai tas jautrumas (ar grubumas, ar dėmesys, ar dar kažkas) juk reiškiasi ne prote. Tai mes darome ir savo fiziniu kūnu, ir emocijomis. Mes didžiąja dalimi tai realizuojame astraliniu kūnu.

Ir tai reiškia, kad ta mintis, kurią žmogus suvokė mentaliniu kūnu, savo sąmone, yra tiktai planas astraliniam kūnui, kokiu būdu jis turi organizuoti savo reagavimo būdus ateityje. Kokiu būdu astralinis kūnas turi įprasti reaguoti nauju būdu, tai yra išsikėlimas plano, kad emocinis kūnas turės sau leisti nukreipti savo reakcijas tam tikru nauju pageidautinu būdu. Akivaizdu, kad jis to dar nemoka! Tai yra tiktai išsikeltas planas.

Ir po to bus bandymai, jeigu tas prisiimtas planas iš tikrųjų yra nuoširdus. Aišku, kad tarp jų bus ir nesėkmingų. Reikės laiko, kol bandymai pereis į sėkmingus įgūdžius. Turės būti išugdyta kažkokia savybė, kuri pagal savo pasireiškimus bus tokia kokybiška, kad ją galima bus įvardyti kaip dorybę. Vadinasi, tam reikės daug laiko ir dažniausiai ne vieno gyvenimo.

O juk kaip mes dažniausiai galvojame? Pavyzdžiui, sakome partneriui: „Čia taip negerai! Tu taip nedaryk!“ „Mh, tikrai, nereikia taip daryti,” – atsako jis. Susitariame ir atrodo, kad tai jau viskas, kad tos negatyvios reakcijos tuo baigsis, nes yra susitarta.

Bet šiuo atveju veiksmas yra padarytas tik prote. Po to dar turi būti padarytas didysis darbas astraliniame kūne. O jis dar nepadarytas. Kad tas darbas galėtų būti atliktas sėkmingai, turi būti nuolatinis bendradarbiavimas tarp astralinio ir mentalinio kūno.

Bendradarbiavimas tarp astralinio ir mentalinio kūno

Bendradarbiavimas turėtų būti ta prasme, kad protas turėtų įvertinti pastangas. Turėtų būti įvertinamas ir procesas, kuris yra su klaidomis arba kažkoks, bet vis dėlto yra (nes neįmanoma, kad procesas būtų iš karto tobulas, sėkmingas – tai tiesiog neįmanoma, jeigu kažkokios kokybės dar nėra. Reikia tą suprasti). Ir žmogui geriau seksis ugdyti tą naują kokybę, jeigu bus pripažįstamas procesas, kad jis vyksta. Žmogus tada nepraras vilties ir nesijaus nusikaltėlis. Taigi reikia suprasti, kad bet kokios savybės ugdymas yra procesas.

Tai yra susiję su daugeliu santykių problemų – ir su tėvais, ir su mylimaisiais, ir su giminėmis. Vienas dalykas, jeigu mes žvelgiame, kas turėtų būti suvokiama, kas privalėtų būti daroma, ir kitas, jeigu pažvelgiame, kokios sielos dalyvauja šitoje situacijoje ir ką realiai šiandien jos gali ir ko negali. Ir jeigu mes tiesiog paklaustume savęs nuoširdžiai, be išankstinių nuostatų: „Kaip manai, kiek metų reikės šitai sielai, kol jinai išugdys tai, apie ką tu kalbi, ko tu nori?“ Ir kartais atsakymas jus nustebins ar nuliūdins, bet ir atpalaiduos nuo tam tikro skausmo ir pretenzijų.

Ir juo labiau, kad dažnai, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, šitame gyvenime ta siela dar nesugebės tobulai išugdyti tų savybių, kurios taip reikalingos, kad būtų harmonija ir laimė, vis dėlto mūsų sielų susitarimas buvo būti kartu. Būsime kartu ne dėlto, kad išgyventume palaimą harmonijoje, o todėl, kad kartu mokysimės ir padėsime vienas kitam.

Čia vėlgi yra prieštaravimas tarp požiūrių. Viena vertus, yra aklas pasaulietinis požiūris, kuris žiūri į žmones, tarsi jie būtų amžini ir privalėtų per vieną gyvenimą tapti dievais: „Va, yra mylimasis-mylimoji. Ir jeigu aš pasakiau, kad man reikia šito, to, ano, trečio ir ketvirto – ir viskas! Rytoj jau tas turi būti. Na, už pusmečio arba už metų. O jeigu nėra – tai jis kaltas! Kad jis ar ji ne dievas. Kaltas, kaltas, kaltas!” Na, iš tikrųjų, tame nelogiškame kaltinime yra didžiulė motyvacija – mes skatiname vienas kitą tobulėti tokiu būdu, bet tai taip pat yra ir kankinant situacija.

Ir pasaulietiniame požiūryje yra per daug sureikšminta laimė – būtent juslinė laimė, juslinis komfortas. Atrodo, kad partnerystė, partnerystės prasmė yra suteikti juslinę laimę, pasitenkinimą ir komfortą. Na, taip žiūrima. Jeigu yra juslinė laimė, pasitenkinimas ir komfortas – gera partnerystė! O jeigu nėra juslinės laimės, pasitenkinimo ir komforto – negera partnerystė! Na ką, argi ne taip? Tai yra totaliai konformistiškas požiūris. Jis yra visiškai neevoliucinis. Ir, tiesą sakant, gana kvailas.

Kas išties yra sėkminga partnerystė

Išties yra labai, labai reti atvejai – na, pavyzdžiui, laiminga partnerystė. Tai labai reti etapai, momentai kažkokiame etape sielos evoliucijoje, kai partneriai be problemų susiderina tarpusavyje. Bet vis tiek yra mokomasi kažkokių dalykų, yra daugybė išbandymų, ateinančių iš išorinio pasaulio…

Labai neperspektyvu taip žiūrėti, kad partnerystės prasmė arba sėkmė yra tada, jeigu yra pasitenkinimas, malonumas ir komfortas bendraujant. Tai kvailas, beprasmis požiūris. Tai  kaip  požiūris vaiko, kuris nori saldainių ir viskas, kai reikia valgyt pietus. Pietų metas, o jam duok saldainių! O juk reikia pavalgyt, pamaitint kūną.

Taip ir čia. Taigi partnerystė ne beprasmė, jeigu sielos šioje partnerystėje viena kitai suteikia tai, kas svarbu. Ir visai nebūtinai partnerystė yra sėkminga tada, jeigu net kažkokia viena savybė jau yra išugdyta tobulai.

Na, pavyzdžiui: buvo visai neatjaučiantis žmogus, žiaurus, o va, po penkerių, dešimties metų tapo tobulos atjautos žmogus. Na, nebūna taip! Bet prote mes neretai keliame tokius maksimalistinius reikalavimus. Ar gi ne taip? „Dar negana! Dar negana!” Žiūrėk, jau prasidėjo procesas žmoguje ta kryptimi. Jis jau suprato: „Aha, būti žiauriam negerai!“ Vadinasi, jis jau save kreipia kita kryptimi, moko save reaguoti kitaip į gyvenimą. Bet juk to, kuris jį inspiruoja, vizijoje tos pastangos yra dar niekai. Jo vizijoje ten yra kažkoks vaizdelis, koks tas žmogus turi tapti. Ir šis dar labai toli nuo to. Tada nuprasminama pati partnerystė.

Taigi, jeigu mes norime pamažinti kančios saiką, tai mums yra svarbu gebėti pažvelgti į šią partnerystę sielų perspektyvoje: kokios yra sielos, ką jos turi stipraus, ką silpno, kokios kokybės stiprios, kokios silpnos ir ko jos moko viena kitą. Ir jeigu iš viso vyksta mokymosi procesas, yra judama dorybių link – ar tvirtybės link, ar kuklumo, ar meilės, ar pasiaukojimo, ar darbštumo, ar saiko, ar pasitikėjimo, ar atjautos – tai jau be galo prasminga, kaip sunku tai bebūtų. Na, jūs patys žinote.

Ir kitas dalykas, kad partnerystė taps beprasmė, net jeigu jinai bus padedanti sukurti gerovę, jeigu šitoje partnerystėje bus auginamos ydos. Tai yra tokiame sielų bendradarbiavime, kur sielos susitiko, susitarė: „Aha, na, mes čia dabar pasidarysime pinigėlių vogdami, tapsime visiškai cinikais. Vaikams perduosim pasaulėžiūrą, kad viskas nuperkama, kad nebūtų naivuoliai! Ir vienas kitame auginsime pataikavimą ištvirkimui, cinizmui, vogimui.“ Tai net jeigu jie turtingai gyvens, tokia partnerystė bus pragaištinga. Ir geriau, kad jos nebūtų buvę, nes po to pasekmes ilgai reikės taisyti.

Ir, kita vertus, partnerystę galima laikyti sėkminga, jeigu yra nuoširdus vienas kito tobulinimas, meilė (galima sakyti, kad tai yra sielų meilė, kad jos yra neabejingos viena kitai). Štai kas yra svarbu – n e a b e j i n g u m a s! „Tu man rūpi.“ Ir tuomet, be abejo, jos save tobulina, gludina – tai ir svarbiausias dalykas, ir sunkiausias dalykas partnerystėje.

Ir, kad būtų lengviau, tiesiog dažniau prisiminkime pažvelgti, kaip buvo prieš tai, kas yra jau įgyta, kaip yra jau pasikeista. Kas iš viso to? Kaip pasikeitė mano siela? Ką įgijo? Ką įgyja kiekvieną dieną? Ko neturėtų be šitos partnerystės? Ką įgijo per šitą gludinimą?

Pastangos niekur nedingsta

Visur yra veiksmas ir atoveiksmis. Ir jeigu yra jūsų rūpestis ir pastanga – net jeigu iš karto ir nesimato – tai niekur nedingsta jokia pastanga, nei vienas žodis.

Juk jūs patys žinote: kai mums kažkas kažką sako, neįmanoma, kad mūsų tai neveiktų. Žmogus yra jautrus. Neįmanoma, kad mūsų neveiktų aplinkinių žodžiai, net jeigu to norėtume. Mes tiktai galbūt ginamės ir vaidiname, bandome neįsileisti, bet jie vis tiek yra. Net jeigu suformuojame pylimus nuo tų žodžių, bet kažkokiu momentu vis tiek tie pylimai griūva.

Taigi niekas – ir tos dedamos pastangos vienas kito atžvilgiu taip pat – nedingsta. Visa tai turi prasmę ir anksčiau ar vėliau duos rezultatus. Vien jau pastangos yra vertingos.

Pavyzdžiui, dažnai šeimose būna situacija, kad vaikai jau paaugę, dideli ir žmonės sako: „Aš nežinau, ar man skirtis, ar nesiskirti – mes vienas kitam absoliučiai nieko nejaučiam, gyvenam drauge tiktai dėl vaikų. Baramės, bet kažkaip neišsiskiriam.“

Kai žiūri giliau, o kaipgi yra iš tiesų? Ar gali tie žmonės išsiskirt? Ar jiems reikia išsiskirt, ar gyventi kartu? Ir labai dažnai būna (na, bent jau kiek aš sugebu įžvelgti), kad dar neišbaigta jų istorija, kad jie vienas kitam dar nedavė to, kas buvo sielų susitarta. Dar „neatitarkavo“ vienas kito, kaip sakoma, dar nebuvo tiek kartų, kiek reikia, pasakyta: „Tu to ar ano nedaryk, nebūk kiaulė. Taip negerai, neteisinga“. Arba: „Būk toks ir toks!“. Paprastam gyvenime atrodo, kad tai yra barimasis, ar ne? Arba ūdijimasis – tai nemalonu ir t.t. Na, įvairiai vyksta visi tie vienas kito šlifavimai ir gludinimai – ir maloniai, ir nemaloniai.

Bet labai dažnai, kai žiūri karmos lygyje, pasirodo svarbiau už viską yra būtent tai – ne tiek svarbu netgi vaikai, pati meilės istorija ar seksas, ar dar kažkas, ar tarpusavio artumas, bet tai, ką sielos šitaip būdamos viena kitai davė, kokį įgijo naują požiūrį, kas galų gale nusišlifavo. Šitai mes dažnai užmirštam, kada galvojame, jog mūsų santykiai vienu arba kitu atveju yra beprasmiai. Prasmingos yra visos pastangos, kur mes rūpindamiesi ką nors perduodame savo artimiesiems.

O kada pavargstame, prisiminkime, kad mūsų amžinieji namai visada yra čia pat, mumyse. O tas, kurį mes taip sureikšminame, yra vienas iš milijardų. Taip pat kaip ir šita asmenybė, kuri teikiasi nerimauti, yra viena iš milijardų būtybių, manifestavusi iš Dvasios pasaulio, kuri greitai numirs, dings kaip rūkas vasaros rytą. Na, argi ne taip?

Mūsų visų greitai nebebus. Kiek čia tepraeis? Pradžioje drebina tai, o dažniau sau pasakyk, kad nebedrebins, o pradės džiuginti! Būk laimingas jau dabar. Būk laimingas jau dabar tuo, kad esi, gali būti. Tai sąmonės dalykai. Gali būti jau dabar savo amžinuose namuose, neišeidamas iš to nedualumo…

Laimė-nelaimė, ir tai-ir ne tai, nei tai-nei tai – daugiau, daugiau nei tai…

„Vienodai rodo…“

Taigi mes rūpinamės savo artimaisiais, jų evoliucija. Bet juose taip pat yra tas pats tyras nelytėtas amžinas Būties pagrindas. Kartais, tiesą sakant, paaugliai bando šį lygmenį įvesti į savo gyvenimą grubiuoju būdu. Kaip jie sako? „O man dzin į viską! Vienodai man rodo.”

„Vienodai”. O ką tai reiškia? Iš tikrųjų tai yra labai brandus santykis, jeigu apskritai „vienodai viskas rodo“. Tai lygumo išmintis! Iš ko tai kyla? Tai kaip reakcija į beribį kažkokių vertybių, tikslų sureikšminimą: „Tu siek, tu stenkis, būk toks!“. Iš to kyla apribojimas, į rėmus įkišimas ir tada, pavyzdžiui, paauglys sako: “Ai, ne, man dzin! Atstokit jūs nuo manęs! Man vienodai rodo!“

Tai gal ir mums, visiems pernelyg susirūpinusiems, dažniau reikėtų prisiminti: „O man – dzin!“ Prisiminti, kad išties nesi (jei nenori būti) pagautas į jokius spąstus – pasireiškimų, kažko sureikšminimo, kažko nureikšminimo, kažkuo rūpinimosi – kažkuo nesirūpinimo…

Taigi ir aš galiu turėti tokį požiūrį. O kas gi tada? Ogi kančia – ji iš karto išeina. Kai tik tai nebėra kažko sureikšminimo, išskyrimo iš viso būties srauto – kančia dingsta…

Mes nesirūpiname milijardais žmonių iš karto vienu metu. O jeigu pabandytume tai pajausti, tai tuomet tas santykis ir į vieną kažkokį žmogų tampa kitoks.

Tai, apie ką kalbu – gebėjimas prisiliesti prie šito lygmens, anksčiau buvo būdingas tiktai didiesiems išminčiams, pavyzdžiui, Dao De Dzing: „Kol nėra gerų dalykų, nėra ir blogų dalykų.“ Tai yra tas pats nedualumas.

Tebūnie taika – visų pirma mūsų prote

Taigi tebūnie taika visoje Žemėje, kiekvienuose namuose, mūsų galvose. Tai irgi namai. Protas – irgi namai, juk taip? Mūsų prote tegul bus taika, mūsų širdyse. Viešpatie palaimink!

Nijolė Gabija Womer