Klausytoja: Vieną sekmadienį, Velykų rytą, užsikaičiau kavos, pasidėjau puodelį ant stalo ir nusisukau. Atsisuku – kava išbėgusi, tiesiog kažkas ją tarytum pūtė ir nupūtė nuo stalo. Taip ir nesuvokiau, kas atsitiko. Kadangi buvau viena ir žinau, kad jos neperpyliau, tiesiog keista buvo, bet drauge kaip ir kažkokio džiaugsmo suteikė. N.G.Wolmer: Aš matau, kad šalia mūsų

Su baimėmis tvarkytis galima įvairiai. Vienas iš būdų – jas ignoruoti, tačiau nemanau, kad tai visada teisingas būdas. Juk šiaip baimė yra natūralus jausmas – tai yra vienas iš mus saugančių sąmonės instrumentų, tai kūno reakcija. Jeigu yra realus pavojus mūsų aplinkiniame pasaulyje, realybėje, tai baimė yra reakcija, mus pasauganti, atitraukianti nuo pavojaus, perspėjanti, skatinanti

Mokymesi, manau, keičiasi ne tik asmenybė, bet ir siela. Ji nori dalyvauti gyvenime, pokyčiuose, kur tai įmanoma. Ir, manau, dalyvauja, bet yra priimama arba atmetama, su ja yra bendradarbiaujama, sąmoningai ar ne. Siela visada bendradarbiauja, bet asmenybė ne visada tai daro sąmoningai. Nesąmoningai mes visada esame apsikabinę su savo siela per sapnus. Mes negalime nuo

TOP