Kaip aprašomos visiškai nušvitusio žmogaus savybės rimtuose Rytų dvasiniuose šaltiniuose? Neretai ši tema yra profanuojama praktikų, atvykstančių iš Vakarų, kurie kartais nušvitimą tapatina su gera emocine būsena, trumpalaike euforija. Jei pasitaisė nuotaika, ypač kvėpavimo praktikų dėka, ir ji trunka kiek laiko, manoma, jog tai nušvitimas, kad esame nušvitę. Ar tai tiesa? Vienas dalykas kalbėti apie

Klausimas: Praktikavau kažkokią praktiką – dabar jau neprisimenu kokią (na, bet juodąja magija tikrai neužsiimu). Naktį staiga pabudau ir vidiniu regėjimu pamačiau atskriejantį ugninį kamuolį. Aiškiai pajutau, kad nori mane nužudyti energijų smūgiu į širdį. Kamuolys trenkėsi į širdį ir rikošetu , lyg nuo šarvų atšoko žemyn. Baimės nebuvo jokios, jaučiausi užtikrintai, paskaičiavau – pulsas

Krikščioniškoje religijoje jos nėra – visa ko iliuzoriškumo, tuštumos sampratos. Budizmo religiniame agregore ši tuštumos, Šunjatos samprata egzistuoja. Tačiau ji pradedama nagrinėti ir praktikuoti ne iš karto, nors persmelkia visą budistinę filosofiją. Tuštumos, kuri persmelkusi viską ir vis dėlto talpina savyje visą iliuziją, pritrenkiančiai realią, pritrenkiančiai materialistinę. Ji susijusi su tuo, jog visa, ką mes

TOP