Brandžios sielos

N. G. Wolmer

Garbė ir pusiausvyra

Kad galėtume sėkmingai veikti, žadėti ir tartis, reikalinga drąsa, reikalinga garbė. O ar jūs turite ją? Ar nepraradote vergų realybėje? Garbė, drąsa nėra absoliuti,  ji nėra kažkoks daiktas, kurį turi arba ne. Ji gali būti nykstanti, auganti arba užauginama, ji gali būti susigrąžinama. Ji gali būti dalinė arba visai menka, arba per didelė, dar kažkokia. Bet visuomet reikalinga – kaip viena iš dorybių, vertybių žmogui, kuris nori būti sėkmingas ir laimingas.

Taip, drąsa ar garbė neturi būti vyraujančios, ko gero, nebus pagrindinės, nes labai lengva į puikybę įkristi, jų siekiant. Bet dažnai matau situaciją, kai brandžios sielos tiek stengiasi niekam nepakenkti, tiek stengiasi padėti ir įtikti, kad tampa žaliava kitoms, kažkokiomis pastumdėlėmis, kurios ima gyventi, tarsi būtų visiškai praradusios savo orumą, savo vertybes ir nebeturinčios teisės į savo gyvenimo būdą, į savo požiūrį. Apgailėtina.

Pusiausvyrą dorybėse surasti nėra lengva. Tai yra mūsų vidinis darbas, jo niekas už mus nepadarys. Čia mes sprendžiame, kas mums svarbu, o kas svarbiausia. Čia tiktai mūsų darbas: kur yra man priimtina pusiausvyra? Tarp taikumo, gerumo, gebėjimo prisitaikyti, suprasti bei mano orumo, garbės. Kur ji yra? Ar mano gyvenime tebėra vietos orumui?

Žiūrėk, žingsnis į vieną pusę nuo aukso vidurio –  ir tu jau egoistas, per daug rūpiniesi savo garbe. Žingsnis į kitą pusę – ir jau  tapai auka, žaliava kitiems, praradai savo orumą, nebeturi savo pozicijos, nebėra vietos tavo vertybėms. Taip, taip ir yra. „Jeigu taip elgiuosi, čia jau, kaip sakoma, mano gyvenimo nebėra. Aha, čia gal jau per daug kitus nustelbiu, nuskriaudžiu…“ Tas balansavimas, ta paieška, kaip geriausia pasielgti, kad nenuskriaustume nei kitų, nei savęs, duotume galimybę vystytis ir sau, ir kitiems, – tai   ir yra gilus vidinis darbas. Tai ir yra labai svarbus sielos darbas. Gerai, jei  jį nuoširdžiai dirbame: per tai vyksta mūsų evoliucija, jei renkamės išmintingai, ir degradacija, jei klystame.

Deja, visuomenė tokio darbo nevertina: jeigu tai darai, rodos, užsiimi nežinia kuo. „Ko čia kankiniesi, dėl ko?! Kas tau ne taip? – kartais klausia jaunos sielos, kurios mėgsta tiktai konkretybes. – Kas tau yra? Ko tu negali ramiai gyventi?“ O juk tu tuomet dirbi sudėtingą vidinį darbą: ir kaip orumą išlaikyti, ir kaip kitiems nepakenkti? Taip, tai yra subtilus darbas, kuris būdingas subtilioms, brandžioms sieloms…

Jeigu jūs esate subtili siela, bet nedarote to darbo, tai tapsite žaliava, degradu, arba susitapatinsite su  grubesne jaunų sielų pasaulėžiūra, kas, tiesą sakant, brandžiai sielai taip pat degradacija…

Še tau, kad nori. Ir vėl jus baru. Tačiau aš ir pati sau sakau: „Nedegraduok, ieškok vidurio kelio tarp to, kur egoizmas, o kur iš gerumo tapimas žaliava kitų egoizmui tarpti.“ Visą laiką  su tuo reikia dirbti – taip įgyjama išmintis, tačiau jos neįmanoma įgyti to be klaidų. Kažkur „ups… oi, čia jau per daug, čia jau aš egoistas…“ O kitur jau matai, kaip išpuiko, išlepo tavo globotiniai. Na, gerai, tada atgal, didinu atstumą, griežtumą, sąmoningiau renkuosi… O čia jau vėl persistengiau, gal jau vėl egoistas… Suprantat?

Tai yra gyva, tai rimta, su tuo reikia dirbti. Tai nuolatinis sielos darbas: kol neįgyja išminties, atpažinimo, neapsieinama ir be klaidų. Tačiau svarbu duoti sau sąžiningą ataskaitą. Net jei suklydote, nieko baisaus – klaidų nedaro tik tas, kas nieko nedaro. Su tuo reikia dirbti, vis dėlto labai svarbu atkurti bendravime su pasauliu pusiausvyrą, atitinkančią jūsų sielos amžių.  Kad bendradarbiavimas būtų nešantis naudą, gerovę bei vystymąsi abiem pusėms, kad būtų vienokie ar kitokie pagarbūs mainai.

Kaip jūsų gyvenime yra? Ar jūsų gyvenimo būdas atitinka jūsų sielos brandos etapą?

Vidinis darbas

Yra svarbu, kad reaguotume adekvačiai, iš savo sielos brandos etapo, išreikšdami savo poziciją. Todėl būtų gerai dažniau savęs paklausti, kaip tu gyveni? Ar tai, kaip tu gyveni, atitinka tavo sielos amžių? Nes jeigu neatitinka, tuomet žmogus yra giliai nelaimingas, jis negerbia savęs arba save smerkia. Jam sunku, tačiau jis nesupranta, kodėl.

Bet tuomet… sukurk tai. Juk kartais tinkamo santykio, pagarbos asmeninėms vertybėms reikia tiesiog išsireikalauti. Tai galima daryti kantriai ir taikiai, ne tik aršiai.

Brandžioms sieloms, praėjusioms veržimosi ir kovos jaunų sielų etapą, jau nebesinori grubumo. Jos galėtų pakovoti, bet nuo to pavargo ir konfliktuoti nebenori.  Tačiau kartais to reikia. Tuomet kyla klausimas – kaip tai padaryti? Na, taip, jūs stengiatės tai daryti taikiai. O jei negalima taikiai, tai nuleidžiate rankas. Bet tuomet  reikia atkaklumo arba išradingumo.

Va, žinot, budizme (Kodėl jis yra toks nuostabus? Nes pakankamai universalus, suteikiantis plataus spektro pagalbą) yra ne tik taikios dievybės, bet ir aršios, kurios būtent mus moko veikti su aršumo energijomis ten, kur nepadeda taikumas. Budizme mokoma, akcentuojama, kad, jeigu aršumas yra dorybingas, jis yra neegoistinis, neturintis prisirišimų, nesusietas su pykčiu, o susietas su intensyvia, atkaklia, koncentruota pastanga. Tačiau tokioje raiškoje reikia labai daug aktyvaus sutelkto sąmoningumo, savitvardos, kad nepereitume į egoizmą, pyktį ko nors išsireikalaudami, būdami aršių energijų sūkuryje. Kad įgytume gebėjimą šitaip veikti, kad visų pirma suvaldytume savyje aršius egoizmo pasireiškimus, yra duodamos specialios mantros, praktikos.

Kartais brandžioms sieloms būtent to reikia – išsireikalauti neegoistiškai, be pykčio, tačiau, jei reikia, atkakliai ir net aršiai. Kartais to reikia tam, kad būtų apginti šventi, esminiai dalykai.

O kur reikėjo išsireikalauti, tačiau to nebuvo padaryta, ten lieka… va, taip, kažkaip… Brandi siela, būdama vyresnė, subtilesnė, lieka pusiau aukos ar visiškai aukos pozicijoje – ir pati nesupratusi, lyg nevykėlė, lyg silpna… O iš tikrųjų esmė ne ta, kad silpna, bet ta, kad ji nebenori grubumo, nebenori eiti į konfliktą, jau vengia to, jai tai atgrasu.

Visgi brandžiai sielai tai yra silpnybė, kai ji pamiršta jaunos sielos etape išmoktas dorybes. Kai jų nebenaudoja, visiškai išsižada – drąsos, atkaklumo, tvirtybės, ryžto, gebėjimo sakyti „ne“ ten, kur tai būtina. Juk jų jau turėjo būti seniai išmokta. Vadinasi, nebuvo išmokta sujungti jų su subtilumu, atjauta, su meile, tai yra JAU subtilesnėmis brandžios sielos vertybėmis. Reikia didžiulio darbo ir išminties sujungti dviejų sielos brandos etapų vertybes į vientisą išmintį.  Į gebėjimą taikyti ir vieno, ir kito etapo dorybes laiku bei vietoje, tinkamu būdu, harmoningai, nepersistengiant ir neliekant nei auka, nei agresoriumi. Tai ir yra sielos išmintis, kuriai įgyti reikia daugelio gyvenimų. Viename gyvenime viso to neišmoksi.

Tai yra iš tiesų sudėtinga – susieti jaunos ir brandžios sielos vertybes į nedalomą, efektyviai veikiančią visumą. Kaip susieti jaunos sielos amžiaus vertybes – atkaklumą, drąsą, ryžtą, orumą ir garbę, verslumą, netgi gudrumą, gebėjimą pasirūpinti savimi (to nuolat mokosi, labai sureikšmina jaunos sielos: „Aš, aš, aš, aš! Moku pasirūpinti savimi. Esu sumanus. Esu orus. Esu iniciatyvus. Esu drąsus, atkaklus, tvirtas, svarbiausias, geriausias, pagrindinis, neįveikiamas kovotojas.“) – su brandžios sielos dorybėmis ? Tai yra, atjauta, subtilumu, švelnumu, kūrybingumu, originalumu? Yra ką veikti, ko mokytis. Juk tai atrodo vos ne priešingi dalykai! Tačiau nėra… Tik žvelgiant paviršiumi, paviršutiniška akimi, atrodo, jog yra…

Ko gero, tai išmoksta harmoningai sujungti  tik sena siela. Na, taip, tai nėra lengva, nes kalbame apie daugeliui nesuderinamus dalykus: drąsą ir subtilumą, atjautą, meilę ir gebėjimą sakyti ne, apginti savo vertybes!

Bet jeigu mes norime išlaikyti ir kūrybingumą, ir orumą, ir garbę, ir gerovę, ir sveikatą, mums reikia išmokti tai supinti, susieti, reikia aktyviai ieškoti būdų. Suvokite: tai yra ilgas, svarbus sielos  darbas. Kai kankinančiai ieškote sprendimų,  tai nereiškia, kad malatės nežinia kame, užsiimate niekais. Kaip liaudis sako: „Ko čia š… mali? Ko čia knisiesi nežinia kame?“ Taip klausia jaunos sielos, net jei jos suaugusio ar seno žmogaus kūne.

O tu, išlaikydamas pagarbą ir sau, ir klausiančiam, gali atsakyti: „Dirbu vidinį darbą. Labai svarbų ir man, ir kitiems. Nuo to priklauso laimė, sėkmė. Ieškau žmogiškų, taikių, išmintingų sprendimų. Jie nėra randami lengvai. Ne š… malu, o ieškau, kaip sujungti dorybes konkrečiose situacijose, nepažeidžiant nei savo, nei kitų interesų. Kaip surasti vidurio kelią? Ieškau pusiausvyros, iš kurios suspindi gerovė, iš kurios gimsta išmintis ir laimė.“

Tik taip ir gimsta išmintis. Kad ji atsirastų, turi būti nuveiktas didžiulis sielos darbas, daromi sąmoningi dorybingi pasirinkimai. Juk kiek protas dirba, kiek širdis intuityviai ieško atsakymų: „Tai kaip? Taip kaip šiuo atveju pasielgti? Ach, jis supyks ar ji supyks. Čia įsižeis, bet vis tiek reikia tai padaryti…“ Ir, atrodo, ieškome, ieškome, liekame nepatenkinti  atsakymais, vėl ieškome – tai svarbus darbas, tai nėra tušti dalykai. Tai sielos paieška vidurio kelio – brandaus ir išmintingo, mylinčio, neegoistinio. Tą ir reikia daryti, suvokite tai. Tai reikalingas ir svarbus darbas, per tai siela bręsta, per tai ji vis labiau ima švytėti, įgyja jėgą, o jos švytėjimas pakinta į brandesnį, didesnį. Šie gebėjimai suderinti net sunkiai suderinamas dorybes bus tas turtas, kurį ji nusineš kaip didžiulę vertybę ir po mirties. Tai vertybė, kuri lydės ją ir kituose gyvenimuose, padėdama veikti išmintingai bei efektyviai. Tai yra jos unikalus darbas. Per tai ji gali likti ir dora, ir efektyviai veikianti pasaulyje.

Jeigu jūs norėsite išsaugoti orumą ir garbę, ir gerovę, jums reikės kai kur sakyti „ne“. Jums reikės kai kur reikalauti, net jeigu tai nesubtilu. Va, nesubtilu šitaip, kaip čia dabar? O reikia! Ir prasmė yra tą daryti tiktai iki išsireikalavimo to rezultato, kurio siekiate.

Galbūt jūs nedarysite to grubiai, bet tada prireiks dieviškos kantrybės. Grubi jauna siela trinktelėtų guzą į kaktą, aprėktų – skandalas… O brandi gal sakys ištaikydama momentą, parinkdama žodžius 10, 100 kartų. Ir pasieks. Be guzo ir skandalo. Bet kitaip. Kitokiu keliu.

Juk dauguma dirbame šitą darbą ir stebime, na, kaip jie eina šitaip? Eina sau taip paprastai, taip grubiai, ir nei motais, ir neskauda, ir nerūpi!.. O jums rūpi! Nes branda kita, nes suvokimas jau kitas, nes pasekmių jutimas gilesnis! Jaunai sielai vienas kelias, brandžiai sielai kitas. Senai sielai dar visai kitos užduotys ir kiti, dar per sunkūs brandžiai sielai darbai. Esminiai darbai skirtinguose sielos amžiuose irgi yra skirtingi.

Esminis klausimas ir geriausias patarėjas

„Tai kas esminio yra tame, ką darai kasdien? – paklausk savęs. – Kas esminio dvasios, sielos akimis žiūrint yra tavo darbuose? Ką tu darai esminio iš to, ką per dieną veiki, dirbi?“ Tai gali būti ne tie dalykai, kurie visuomenės akimis atrodo svarbiausi, o kažkokie visai kiti. Netikėtai kiti. Šitaip nuoširdžiai savęs klausiant bei įsiklausant į sielos atsakymą, gali išryškėti, kiek svarbus buvo kankinantis savęs klausimas: tai kaip gi šiuo atveju aš turiu pasielgti?

Kas tau yra esmė, bazė, pagrindas būtyje?

Jeigu nežinai, yra labai geras patarėjas, Karlas Kastaneda apie jį rašė. Mirtis  – puikiausias, nepaperkamas, nedelsiantis patarėjas. Nes ji neapsigaudinėjanti, neleidžianti apsigaudinėti, žvelgianti blaiviai, tiesiog į tai, kaip yra. Ir dėl to ji yra toks geras patarėjas.

Jeigu pasižiūrėtum išėjimo akimis, paskutinio gyvenimo momentu į savo gyvenimą,  kas tau svarbiausio būtų tame, ką darai gyvenime? Kas buvo svarbiausia? Kokie darbai, užsiėmimai, sprendimai?

Gal dabar iš karto to nepadarysite, bet išsikelkite sau užduotį tai peržiūrėti. Mirtis kaip patarėjas – ji puiki tame. Nieko nereikalingo, netikro. Jeigu reikėtų išeiti, va, dabar, iš karto, atsigręžtum į gyvenimą ir ką pasakytum – kas yra esminio, svarbiausio iš to, ką dariau? Labai verta pažiūrėti, nebijoti tą padaryti. Jeigu jūs įprasite nebijoti mirties, tai nereiškia, kad ji prie jūsų priartės ir tuoj numirsite. Ji kaip tik bėgs: „Kas čia toks dabar mane čia išnaudoti nori?“

Nėra taip paprasta atsakyti į tokius klausimus, ar ne? Bet verta susimąstyti.

Vertingiausias žmogus gyvenime

„Kas yra vertingiausias žmogus tavo gyvenime?“ – dar tokį įdomų klausimą verta sau užduoti. Na, mylimiausias –  čia daug įsijungia visokių subjektyvumų ir t.t. O kas vertingiausias, esminis, labiausiai, daugiausiai lėmęs tavo gyvenime? Kas yra esminis geradaris mano gyvenime? Arba esminiai geradariai? Juk  dažniausiai net nesusimąstome, kas yra esminiai geradariai mūsų gyvenime. Tačiau labai svarbu tai suvokti. Ir paklausti to, įsiklausant į širdį, ne tiktai į protą. Girdint savo širdį. Esminiai geradariai yra tie, kurie GERA tau darė ar daro. Kas yra esminiai šio gyvenimo tavo geradariai? Tai svarbu, kad išmoktum atpažinti tuos, kurie yra ir gali būti geradariai tavo gyvenime. Geradario atpažinimas jus gali pasaugoti, kada jūs žvelgiate ir į kitus žmones. O nesusivokimas, atvirkščiai, darys jus nedėkingais, aklais, praeinančiais pro gėrio šaltinį, gerovės taurę.

O kas, kokie  yra žmonės, labiausiai pakenkę, nuvylę? Kaip jie atrodo, kaip juos pasirinkote, dėl ko, ar rinkotės, ar jie jus pasirinko? Ar galėjo būti kitaip, ar galėjo neapvilti, ar galėjote pasistengti, kad neapviltų? Ar vėl rinksitės tokius pačius, ar leisitės, kad jus rinktųsi? Dėl kokių priežasčių? Ar sielai vis reikia dramų, skausmo, skausmingų išminties šaltinių? Ar tik skausmingų, ar tai vis dar būtina?

Ką gi, tai irgi išmintis, verta dėmesio. Ne tam, kad įsižeistumėt ant tų žmonių, kurie buvo labiausiai pakenkę, bet kad išgrynintumėt žinojimą, kaip kas atrodo. Čia yra tas know how – žinau, kaip. Žinau, jau atpažįstu, kaip tai vyksta, kaip tai atrodo, kaip taip būna.

Tačiau būna ir taip (tiesą sakant, per daug dažnai), jog išgyvenau, tačiau nesuvokiau, ką, kodėl išgyvenau, kokie pasirinkimai į tai atvedė, į skausmą, praradimus. Neatsigręžiau į patirtį, nenoriu į ją žiūrėti. Tai ką gi – kartosi tą patį, kol išdrįsi pažvelgti, suvokti?

Na, o kaip iš viso – ar turi ryžto pradėti formuoti savo gyvenimą, savo ilgalaikę karmą sąmoningai? Ar turi tokį ketinimą? Strateguoti, jog formuosi ilgalaikę gerėjančią karmą dėl augančios doros bei gerų darbų? Padaryti tai pasitelkdamas savo valią, dvasinę meilę, sąmonės šviesą? Ar jau turi siekį taip eiti ligi šio įsikūnijimo pabaigos, daugelio gyvenimų tėkmėje? Ar jau turi ryžto tapti srotapana – įėjusiu į dharmos, dvasinio gyvenimo tėkmę, nusprendusio gyventi dorai žmogumi?

Čia reikia ryžto. Reikia orumo. Čia reikia garbės, sąmoningumo. Reikia noro tvarkyti savo gyvenimą,  paimti jį į savo rankas. Šios rankos turi būti tvirtos. Širdis turi būti drąsi ir  n e p a s i d u o d a n t i. Nepasiduodanti sunkumuose!

Jeigu jūs išsikeliate tokius uždavinius – paimti savo gyvenimą į savo rankas, formuoti savo sielos dorybingą evoliuciją, ugdyti dorybes bei  veikti taip, kad gyvenimas atitiktų pasaulėžiūrą, kad nebūtų susidvejinimo, kad nemeluotumėte sau, – tada į tai ateis ir dvasios atliepimas. Tačiau jei esame patižę, bijome, nereikalaujame iš savęs, pataikaujame ydoms, ateina ir tai atitinkantis dvasios atliepimas – kaip ištižėliui. Jeigu mes išsikeliame sau kitokius reikalavimus, ateina atitinkantis mūsų reikalavimus sau dvasios atliepimas mums. Veriasi ir naujos galimybės, priartėja dvasios pasaulio dėmesys mūsų gyvenimui, sustiprėja Mokytojų vedimas. Bet tą pajusti galima tik pradėjus taip eiti, gyventi. To negali pajusti bailys – juk jis bijos net bandyti. Jis to nejaučia ir net neįsivaizduoja, kaip gali būti, jog gali būti visiškai kitaip.

Ko reikia, kad prabustų? Na, nežinau, galbūt, ryšio su pirminiu sielos sumanymu.

Pirminis sielos sumanymas

Ko gero, pirminiame sielos sumanyme visada yra drąsos save sukurti dievišką, ateiti į pergalingą finalą. Ko gero. Ko gero…

Grįžkite į savo pirminį sielos sutvėrimo sumanymą. Kas jame yra? Kas aš esu iš esmės? Kas aš esu iš esmės pagal pirminį sumanymą? Ar aš tai gerbiu? Ar girdžiu tai? Ar gyvenu pagal tai? Ar aš jau seniai tai išdaviau, nebegirdžiu to visiškai? Ar aš esu glaudžiame ryšyje su tuo, ir tai mane palaiko, kaip versmė gina, saugo ir išveda iš neįsivaizduojamų, pavojingų situacijų? Ar iš tos versmės vyksta stebuklai, transformacija? Būk esmėje, ryšyje su tuo pirminiu dvasios sumanymu tavo sieloje tvėrimo momente, Tvėrėjo pažade savo tvariniui. Atliepk jam tinkamai… Tai nėra lengva. Bet įdomu.

Eiti silpnais takais yra neįdomu. Baisiai neįdomu. Nieko įdomaus ten nėra – kaip klampoti pelkėje ir smegti. O po to: „Oi, gelbėkit, padėkit! Kodėl pasaulis toks žiaurus? Kodėl manęs niekas nemyli? Kodėl man niekas nepadeda?“ O tai kaip tu sugebėjai taip giliai ten nusmigti, atmesdamas pagalbą, nedarydamas to, kas yra tavo  darbas. Tavo darbas. Ar ne?

Kas tu esi savo esmėje? Pažadink dvasios orumą, garbę. Busk, pažadinti Atmą, dievą tavyje, kad ji būtų aktyvi, veikianti – veikianti tau šiandien, tavo asmenybei, tviskanti per tavo sielą čia ir dabar… Tviskantys tavo sielos rūbai, Tvėrėjo pažadas tau realizuoti save – žvelk į tai, į tą realizaciją, tikėk, kad tu turėsi tai. Tikėk tuo. Tikėk s l ė p i n i u  tavyje neišmatuojamu.

Kada mes netikime savimi, tada mes žvelgiame į save kaip į kažką baigtinio ir jau pažįstamo. „A, aš jau žinau, pažįstu, yra beviltiška, kad tas kažkas, kas esu aš, su tuo susitvarkytų.“ Taip tu save padarai, save apriboji – iš proto tinginystės, iš fantazijos neturėjimo, iš bailumo. „Bijau. Bijau nuspręsti, kad esu slėpinys beribis, nepažinus. Bijau kapstyti, ieškoti, kasti. Va, čia kažkieno kito dvasinės kasyklos, čia ne man. Kur gi tai? Kur tai? Kur gi tai?!“ Pats ir tyrinėk savo slėpinius, savo dvasios kasyklas.

Taip, žmogus nepažinus. Jis yra didžiulis, beribis slėpinys. Ir galima iškasti visko, ko nori – jėgos, įžvalgos, talentų, gebėjimų arba visokių nesąmonių ir ydų. Tai, ką pasirinksite ieškoti, kasti. Žmogų, Dievą ar gyvulį, žvėrį, bejausmį daiktą. Juk jūs visi tai žinote, tačiau reikia darbštumo! Darbuotis reikia. Tikėti. Siela turi darbuotis per asmenybę! Reikia būti gyvu stebuklu. Pačiam būti stebuklu. Pačiam sau būti stebuklu. Tai ir yra dvasios kasyklos…

Pats sau stebuklas

Yra toks juokingas Picaso pasakymas.

– Klausykit… – sako kažkoks žurnalistas, – o jūs turbūt narkotikus vartojate, kad taip piešiate, ar ne? Na, iš kur tokios vizijos?

– Ne, – atsako Picaso, – aš nevartoju narkotikų. Aš pats esu narkotikas!

Įsivaizduojate?! Stebuklai, stebuklai! Galima į juos žiūrėti, jie yra. Pats būk stebuklas! Tu toks ir esi, jeigu nusprendi. Aš pats esu narkotikas. Aš pats. Būk pats sau stebuklas. Nustebink save.

Pradžioje glūdi sprendimas. Suprantat? Sprendimas, kas gali būti, ko negali būti. Pradžioje glūdi susitarimas, kas aš esu, kas man gali vykti ir kas negali. Tu sau gali būti stebuklu, tokia nepažinia stebuklinga versme? Tau to reikia? Tau tai įdomu? Tai yra tavo gyvenime?

Čia nėra savaime suprantama. Ne kiekvienam to reikia: „Ne, man geriau paprastai, ramiai – ačiū ir viso gero.“ Gerai – paprastai ir ramiai. Daug gyvenimų taip. Kol atsibos. Kol jau pradės ieškoti kažko naujo. Pats sau.

Va, juk būna, kad staiga pakinta kažkas. Pasirodo, galime atverti tiek daug. Pasirodo, galima suvokti tai, ko visiškai net neįsivaizdavome.

Pažiūrėkit, realybė mus moko bent jau tokių dalykų, kad  ir ji nepažini, ir kad mes patys sau nepažinūs. Kaip ji keičiasi, kad dar prieš 5 metus neįsivaizdavome, kad vaikščiosime su kaukėmis, kaip fantastiniame filme. Ir nieko. Na, ką, ne? Kad visos parduotuvės bus uždarytos ir sėdėsime namie. Čia realu. Vyksta neįsivaizduojami dalykai. Na, tai pažvelgus  bloguoju aspektu. Bet gali vykti ir geruoju aspektui viskas – tai, ko net neįsivaizduojame. Ir tai, kaip mes keitėmės net neįsivaizduojamai per tuos metus, gyvename visiškai kitaip. Vadinasi, ir toliau gali keistis. Yra daug neįsivaizduojamų dalykų, kurie vyksta čia ir dabar. Mes turime galingus instrumentus daryti tuos pokyčius. Valio! Tegul jie dirba mums. Taip kurkime save. Kurkime save oriai.

Orumas

Retai kalbu apie orumą, nes tai per daug glaudžiai susiję su puikybe, kurios ir taip pakanka. Bet kartais reikia prisiminti jį – kaip žadinančią motyvaciją tapti kažkuo daugiau. Susigrąžinti įdirbius, kuriuos turėjome jaunos sielos amžiuje, tiesiog susigrąžinti savo orumą ir garbę.

Kas aš esu? Kas aš esu esmėje? Ar aš girdžiu savo esmę? Panorėti padėti ranką, pasiekti tiesiai savo esmės širdį to, kas tai yra. Girdėti ir nenustoti. Nenustoti girdėti. Būti ryšyje su esmių esme ir neleisti, kad tai nutrūktų… Ryšyje su savo esmių esme. Ir iš jos skleistis.

Jūs visada būsite įdomūs pasaulyje, jeigu skleisite save iš savo esmių esmės. Net jeigu būsite visiškai kažkokie kitokie… Pasaulis jus mylės, nes būsite jam reikalingi.

N. Gabija Wolmer

TOP