Bendravimas su medžiais

Bendravimas su medžiais
Ąžuolas

yra stipriausias ir labai stipriai duodantis energijos, verčiantis pasitempti – netgi iki raumenų tonuso. Kokias čakras jis pirmiausiai aktyvuoja? Kokiems žmonėms labiausiai reikėtų ąžuolo jų aplinkoje, jų gyvenime? Tam, kam reikia stabilumo, pasitikėjimo, kam reikia JAN energijos. Ar tiktų ąžuolas žmogui, kurio šeimoje auga sūnūs? Jei nori, kad jie mokėtų vadovauti, pasitikėti savimi, reikėtų jo aplinkoje ąžuolų. Būtų gerai mokyti juos pabendrauti su ąžuolu, galbūt turėti ąžuolinį stalą.

Ąžuolas visada aktyvuos bambą, saulės rezginį, anachatą – šitas tris vietas. Tai yra Saulės energija, taip pat ir Marso energija, vyriška energija, JAN energija, tad natūralu, kad reaguoja saulės rezginys. Todėl yra gerai bendrauti su ąžuolu, kai jums reikia atlikti ką nors svarbaus, prisiimti atsakomybę. Tuomet galima tiesiog nueiti prie ąžuolo, apsikabinti, pabendrauti ir pasisemti iš jo tvirtybės, pasitikėjimo, jėgos, valdingumo, didybės ir orumo. Tiesą sakant, tai galima daryti ir per atstumą. Kaip?

Tiesiog atgręžk savo astralinį regėjimą paprastai, be proto trukdžių, lengvai, į kažkokį didelį, labai sveiką ir galingą ąžuolą, esantį čia kažkur, Lietuvoj. Tegul tavo astralinė rega atveda tavo astralinę dalį – na, mes sakome, zondą – prie tokio didžiulio, labai sveiko, gražaus, galingo ąžuolo. Neskubėk, nesitrenk į jį, elkis kultūringai astralo pasaulyje. Ar regi jo kamieną – didžiulį, kylantį į viršų Saulės spinduliuose? Jo šakas, viduje gyvybę, karūną viršuje, Saulės spinduliuose. Pasveikink jį, nusilenk jam: „Labas, ąžuole didingas, sveikinu tave. Tu miško galiūnas, karaliūnas. Pasidalinkime, ką turime geriausio. Aš tau duosiu savo dėkingumą, pasidalinsiu meile, dėkingumu ir susižavėjimu, tu duok man tvirtybės, didybės, orumo, parodyk man savo įsišaknijimo į Žemę jėgą. Pasidalinkime, apsikeiskime Viešpaties akivaizdoje savo brangenybėmis… Och, koks didelis tu esi, koks galingas, Žemelė motina tave dosniai palaikė, augino sėkmingai. Koks sėkmingas tavo gyvenimas, koks didingas tavo gyvenimas…“

Pakvėpuokite tuo astraliniu kvėpavimu, leiskite, kad jūsų ta astralinė dalis, priartėjusi prie šio ąžuolo, bendrautų su juo (supraskite, kad mūsų astralinė dalis bendrauja pirmiausiai su astraliniu ąžuolu, su astraliniu ąžuolo atitikmeniu).

„Būk palaimintas, būk pašlovintas, linkiu tau sėkmės, galingasai, linkiu tau gerų metų, gražaus pavasario, gražaus tavo nuostabių lapų išsiskleidimo. Kad tavęs neužpultų kenkėjai, tegul bus tau geri metai. Tegul džiuginsi pasaulį aplinkinį savo tvirtybe ir grožiu, tegul skambės tavo daina, vibracija aplinkiniame pasaulyje, nešdama tai, ką Viešpats įdėjo tau – ąžuolo būties dainą. Būkime viena, esame viena, mylėkime vienas kitą, bendradarbiaukime.“

Nebesinori atsiplėšti, dar norisi būti. Būtų sudėtinga staiga dabar atsiplėšti ir grįžti – tarsi kažkas būtų ne visai gerai. Ir neskubinkime savęs, pabūkime natūraliai tame susiliejime… Pajauskime, kaip  keliauja energijos syvai į ąžuolą iš apačios. Ar jau pritvinkęs syvų, ar dar šaltas? Kaip jis, jo šaknys bendrauja su Žemės gelmėmis? Ar šalta Žemelė ten, kur šaknys jo nueina žemyn? „Dėkoju tau, Ąžuole, dėkoju. Ačiū už pamoką, kurią man perduodi – didybės, tvirtybės – dėkoju, dėkoju. Ačiū, kad susitikome. Ačiū, kad susitikome Žemėje po Saule.“

Po truputėlį, po truputėlį atsitolinkime. Neraukime per prievartą savęs iš to bendravimo! Po trupučiuką. Kai jau jausit, kad galit, kilkite į viršų, kad galėtumėt matyti iš aukščiau, kur gi tas ąžuolas yra?

LIEPA

O kam būtų gerai bendrauti su liepa, turėti liepos stalą? Dukroms. Gydytojams.

Galima pabendrauti su ja ir per atstumą, astrališkai: suraskime didžiulę, galingą liepą. Astralinės mūsų dalelės sukasi, kryžiuojasi, ieško ir susiderina su didžiulės liepos švytinčiomis astralinėmis dalelėmis. Kažkur gyvena didžiulė liepa ir ji turi astralinį kūną. Mano astralinis kūnas susiderina jausti didžiulės, sveikos, galingos, didingos liepos astralinį kūną. Didinga liepa, kuri vasarą svaigiai kvepės tūkstančiais žiedų, pražys…

Mano astralinis kūnas ima jausti liepų energijas. Susirandu vieną man patikusią liepą, pavaikštau aplink ją. Pasveikinu: „Labas, brangioji liepa!” Pajuntu jos šakelėse jėgą žydėti būtent liepos žiedais, prasiskleisti liepos lapeliais. Pajuntu liepose glūdinčią jėgą būti liepa – genetinį kodą, tą pažadą išsiskleisti lapeliais, kuriuos aš taip gerai pažįstu. Per lapelius, per žiedų įvaizdį lengviau susisiekti su liepa. Per bites, kurios atskris. Kurios jau aviliuose laukia, kada pražys liepos.

Pajuntu, kuo skiriasi liepa nuo ąžuolo. Su kuria čakra ji labiau susijusi? Su anachata, svatisthana. Pasižiūrėkit, kaip galingai liepa palaiko antrąją čakrą! Ir visą limfinę sistemą. Kiek joje yra svaigaus, saldaus to lipšnumo.

Jeigu energijos per didelės, visa tai galima reguliuoti. Tada paprasčiausiai duodate nuostatas, jog „aš įeinu į bendravimą man tinkančiu intensyvumu, aš atsiveriu energijoms – medžių ar kitoms – man labiausiai tinkančiu intensyvumu.“ Jeigu yra per didelis energijos srautas, kuris pradeda slopinti iš intensyvaus astralinio bendravimo, galite sakyti: „Aš šiek tiek priveriu čakras, kad bendravimas nebūtų toks intensyvus, kad jis būtų man tinkančio intensyvumo.“

PUŠIS

Pušų energija duoda augimą, kėlimą į viršų.

Astralo pasaulis yra daug vientisesnis nei materijos, kur yra didesnė atskirtumo iliuzija. Dėl to didesnio vienio astralo pasaulyje mums lengviau yra aptikti ką nors, ko ieškome, per tą vientisą takią materiją.

Fiziniame kūne regėti vis dėlto labiausiai yra pritaikytos akys. O astralinio kūno kiekviena dalelė gali regėti astraline rega. Todėl juo mes galime matyti ir už savęs, ir į šoną, ir į viršų, ir į apačią, ir į priekį – tiktai reikia leisti nepernešti į astralinį pasaulį materijos dėsnių, o leisti veikti patiems astraliniams dėsniams. Jums reikia tiktai leisti įeiti į tą slėpiningą, naują astralinį pasaulį ir naudotis šio pasaulio galimybėmis, nesukant sau ypač galvos, nes protas daug ką iškreipia, pritaikydamas viską prie materijos pasaulio. Tai yra regėkite astraliniame pasaulyje astraline rega, savo astraliniu kūnu, kuris gali regėti kiekviena savo astraline dalelyte. Darykite tai paprastai, tiesiog.

BERŽAS

Visiškai kitokią energiją neša beržas. Ar norit su juo pabendrauti? Atsargiai, ramiai pasakykite: „Mano astralinis kūnas išskiria ne per didelę, harmoningai saikingą savo dalį, kuri reikalinga patirčiai. Mano astralinio kūno dalelės su meile atsigręžia į didelį, sėkmingą, gerą, galingą, gražų, sveiką beržą.

„Berželi!“ – pasakėme ir galime toliau net nebegalvoti, tiesiog palaukti, kol astralinis kūnas lyg savaime priartėja po truputėlį prie beržo liemens, kylančio į viršų, su švelniom šakelėm viršuje. „Labas, brangus berželi!” – ir mūsų astralinė dalis gali lengvai keliauti aukštyn, žemyn, apžiūrėti beržą iš visų pusių, paliesti kamieną. Jūs galite pamatyti savo astraliniu kūnu beržą iš labai arti. Jūsų astralinis kūnas gali priartinti regėjimą kaip mikroskopas – netgi iš nepaprastai arti matyti tos baltos nuostabios beržo odelės poras. Prisiglausti, pajausti tą beržo odos stangrumą. Pabučiuoti jį, paglostyti, pašokinėti – mūsų astralinė dalis gali keisti formas. Jūs galite kaip paukštelis pašokinėti nuo šakos ant šakos, pabūti ir kovu ar varna, žvirbliuku ar zylute – nutūpti ant beržo šakelės. Tai yra astralinio pasaulio stebuklai, takumas, kitimai. Va, pasisupkite ant berželio šakos saulėje. O kaip jis gyvena? Apkabinkite savo astraline energija jo liemenį ir pakilkite juo aukštyn ligi šakelių. „Labas, berže, nuostabusis Dievo tvariny…“ Pažiūrėkit, kiek romantikos jame, kiek poezijos, kiek lakumo, švelnumo ir subtilumo.

Pajauskite, kaip beržas bendrauja su Žeme šaknimis – jau kitaip nei ąžuolas! Tapkite jo šaknelėmis. Nes astraliniame pasaulyje tas persikėlimas gali būti labai greitas. Yra Vienis. Jūs galite tapti labai greitai beržo astralinių šaknų dalelėmis ir vėl grįžti per kamieną į viršų. Galite ištyrinėti beržą, susilieti su juo astraliniame pasaulyje. Tik čia svarbu išmokti naršyti švelniai, kad neišgąsdintumėte medžio, kad jis nesusigūžtų: „Kas čia dabar pas mane?.. Mane užpuolė!“. Švelniai, jeigu jaučiate, kad per daug įsiveržėt, pasakote „Atsiprašau!“ ir atsitraukiat. „Nenoriu tavęs gąsdinti, nenoriu trikdyti. Nesiruošiu tau kenkti. Bendraukime, bendradarbiaukime Viešpaties pasaulyje. Mokausi iš tavęs kūrybos, meilės.“

Pajauskime, prisiminkime, paprašykime, kad beržas perduotų šnarėjimą lapeliais. Žinot, nuostabu yra beržo augimas šalia namo, nes jis duoda nuostabų šnarėjimą smulkiais lapeliais. Vos vėjelis kyla, pakyla beržo šnarėjimas. Paprašykite, kad jis perduotų jums, kaip jis jaučiasi, šnarėdamas žaliais, pavasariniais žaliais lapeliais, kai čiulba paukščiai, kokie jau sodrūs lapeliai vasarą, kaip gelsta rudenį, kai po miškus pradeda vaikščioti grybautojai, kaip vis labiau geltonija, po truputį krenta ant žemės. Žolė gelsta, krenta lapeliai, jau šakelių plikų atsiranda, jau tik pavieniai lapeliai likę, paskui jis lieka be lapelių, ruošiasi žiemai ir tik pamena savo būsimą šnarėjimą, žino apie savo būsimą šnarėjimą kitą pavasarį. Ačiū, berže, tu nuostabusis!

Pajauskite beržų „internetą“ – tą ryšį su daugybe kitų berželių, jų kolektyvinę sielą, kaip jie šnara per Žemę, šnekėdami Dievo šneką. Beržų esatis kažkuo labai Lietuvą iškart primena. Indijoje ar Egipte nėra beržų, o Lietuvoje yra. Dėkoju jums, berželiai! Tebus palaimintas jūsų gyvenimas, jūsų būtis, tebus geri jums metai.

Va, pažiūrėkit, kiek yra nuostabaus sidabrinio spindesio.  Ir vėlgi dabar, kai jau norėtumėt atsiplėšti, keliauti, pajusite, kaip stipriai laiko – pasirodo, kaip giliai buvome įėję į tą bendravimą. Todėl staigiai nereikia plėštis, rautis lauk – po trupučiuką atsisveikiname. Tebus palaimintas jūsų gyvenimas, beržai, tejausiu jūsų šilkinius baltus kamienus palei skruostą, jūsų žalius žirginėlius, kai man to reikės.  Tebūsite palaiminti Viešpaties, dėkoju, dėkoju, dėkoju… Kaip paukštis kylu į viršų, virš girios, kur mano beržas auga.

KEDRAS

Mano astralini kūne, nukeliauk, surask kažkur Žemėje augantį nuostabų, didingą, galingą kedrą. Astraliniam kūnui nėra problema atstumas kaip fiziniam. Pajausk trauką nuo sveiko, didžiulio, didingo, sėkmingo kedro – nesvarbu, kur jis yra – kažkur Žemėje.

Ir vėlgi bendraukime. Jei per stiprios energijos, šiek tiek priverkime čakras, kad bendravimas nebūtų per stiprus: „Čakras priveriu tiek, kad bendravimas būtų harmoningas. Čakrų sūkurius priveriu tiek, kad bendravimas nebūtų per stiprus, kad jis būtų harmoningas.“

Nusileidžiu po truputėlį, atsargiai, per atstumą prie kedro. Kyla į viršų kamienas – galingas, didingas. Pradžioje susiderinu. Ar aplinkui yra dar kedrų, ar jis vienas? Susiderinu su kedrų sąmone, su kedrų miško sąmone. Aš atsidūriau kedryne, kedrų miške. Pajauskite, kaip tankiai jie bendrauja tarpusavyje. Tokia ištisa, vieninga sąmonė. Ir todėl man irgi reikia atsargiai, išmintingai – susiderinu, nes čia kedro miško astralinė esatis vibruoja tam tikra vibracija, tam tikru dažniu, tam tikra šviesa ir neša tam tikrą žinią. Ir aš įdedu pastangų, kad mano astralinė dalis susiderintų su ta žinia, kurią neša kedrų giria, kedrų miškas. Palaukiu kantriai, pagarbiai, išreiškiu pagarbą kedrų miškui: „Aš čia svečias, atvykau išreikšti meilę, susižavėjimą, pagarbą, atvykau mokytis. Prašau priimti mane, leiskite prisiliesti prie jūsų didingos sąmonės.“

Kedrų giria turi didingą visumą. Tarsi ateina ištirpimas kedrų girios sąmonėje. Susiderinu, ramiai kvėpuoju, po truputėlį imu judėti po kedrų mišką – tarp šakų, kamienų, šaknimis. Ištirpstu, tampu viena su kedrų giria. Kažkas labai seno yra šioje girioje, labai senoviško. Tarsi kedrai gerai mena Žemės senovę, istoriją. Tarsi kedrų giria, miškas aiškiai suvokia viršuj plaukiančius debesis, žvaigždes. Įdomi kedrų miško sąmonė…

Jeigu klaustume, per kokias čakras bendraujama, sunku atsakyti. Visuminis bendravimas – net ne per atskiras čakras, o per sąmonę, per aurą, plačiai.

Susiderinu su kedrų šviesa, išmintimi, atmintimi, kolektyvine kedrų sielos atmintimi. Dėkoju kedrų giriai. Tebus palaiminta Viešpaties ši giria, dėkoju, išreiškiu pagarbą. Po trupučiuką kylu į viršų. Teapsikeisime brangenybėmis, vertybėmis, aš, mano astralinė būtis, kedrų giria. Nusiunčiu meilės spindulius, po truputėlį kylu  į viršų virš kedrų girios.

Iš viršaus, vis dar švelniame ryšyje su kedrų giria, pajauskite žvėris joje – ar yra žvėrių. Ar slepia saugiai kedrų giria žvėris nuo šalčio, ar maitina? Kas ten dar gyvena? Gyvybė kedrų girioje. O kas ten bėginėja palei šaknis? Kas riešutėlius valgo? Ačiū kedrų giriai – kvėpuoju, dėkoju, myliu. Tebūnie palaiminta giria su visa gyvybe. Kylu į viršų, į Saulę…

Dėkoju medžiams, dėkoju Dvasiai, sutvėrusiai juos. Vis dėlto jau laikas grįžti.  Po trupučiuką mano fizinis kūnas pritraukia mano astralinį zondą, astralinę dalį. Grįžtu į fizinį kūną, sugrįžtu ne grubiai, be skubėjimo, duodu sau laiko.

Žmogus gali astraliniu lygiu bendrauti su medžiais, gali lengvai to išmokti. Dažnai nesąmoningai tai daro. O galime tai daryti sąmoningai.

Nijolė Gabija Wolmer

TOP