Atsiliepimai po seminarų

ATSILIEPIMAI APIE STOVYKLAS, SEMINARUS

(kai kurių atsiliepimų autorių vardai pakeisti, tikrieji jų vardai yra žinomi)

Mokytojos Nijolės Gabijos Wolmer įkurto Udumbaros centro dėka, klubo „Trys Brangenybės“ dėka, Mokytojos Mokymo dėka patiriu daugybę nuostabių akimirkų. Tai stovyklos, seminarai, laužai, tylos praktikos, nedualus Mokymas, maldų skaitymas, aiškumo sapnų praktikos, vegetarinė mityba, dorybių pažinimas ir įpynimas į savo gyvenimą, ydų suvokimas, galių pažinimas ir atskleidimas, susipažinimas su kosmograma, prisilietimas prie Budų Sąmonės Šviesos, Prisilietimas prie žmonijos Pakylėtųjų Mokytojų Šviesos ir mokymo, Karminės korekcijos seminarai, Sakralios geometrijos seminarai, Mineralų karalystės seminarai, Deivės ir Devų žadinimo seminarai, bėgiojimas per žarijas, Penkių elementų misterija ir seminarai, Saulės sistemos platesnis suvokimas, Astrologijos platesnis suvokimas, Astrodramų platesnis suvokimas, Astrominerologijos seminarai, prisilietimas prie žvaigždžių sąmonės, Didžiojo žmogaus pažinimas ir žadinimas manyje, įvairiausi kvėpavimai, Didžiojo Žmogaus žadinimas kitose šalyse, kitose tautose. Perduotas žinojimas apie Budas, Padmasamhavą, apie Amitajaus rojų, apie Dzambalas, apie Šviesos Hierarchijas, Angelus ir Archangelus, apie pasaulio kryptis, Dharmos sargus, perduotas Mokymas apie aukojimus, perduotas Mokymas apie altorių…
O kur daugybė Dharanių, Septynių Spindulių seminarai, piligriminės kelionės ir dar daugybė mokymų, Mokytojo Raimundo Karecko vedami seminarai, regresijos sesijos ir kvėpavimai nuo žemės ir vandens pasaulių iki dangaus žvaigždynų, bendražygės ir Mokytojos Daivos Markauskienės Gyvoji Astrologija, visi Mokymai, gimę iš to paties Šaltinio, į kurį atvedė Mokytoja Nijolė Gabija Wolmer.
Kur mes dar galėtumėm tai gauti taip saugiai, dorybingai, su didele meile ir neaprėpiamu gailestingumu? Ar visa tai įmanoma padėti į…? Ar visa tai įmanoma sutalpinti siauroje sąmonėje? Ar įstengsiu toliau be Mokytojų ir Bendražygių, be Sanghos visą tai išlaikyti ir skleisti, ar viską užmiršiu ir bus tas pats?
Berašydama pati nustebau, kiek daug mane Mokytoja Nijolė Gabija Wolmer savo žinojimu praturtino, kiek kartų išgydė karmoje padarytus neharmoningus įrašus ir veiksmus, galiu tik numanyti, o gal kada nors ir sužinosiu.

Pagarbiai, su meile, Danguolė B.

Buvau stovykloje praeitą vasarą. Man ji buvo labai svarbi. Prisimenu skaidrų, harmoningą skambėjimą tarp mūsų, tariančių „Aš esu Šviesa, aš esu Meilė“, prisimenu palaimos jausmą, ateinantį per ryšį su Dangumi ir Žeme. Tačiau svarbiausia turbūt buvo tai, kad nuolat girdėjau kvietimą skristi, išdrįsti gyventi, surasti ko noriu, išdrįsti svajoti ir eiti link svajonės.
Mokytoja Nijolė įdėjo į mūsų lūpas maldos žodžius, davė pamokymus ir nurodymus, kaip kreiptis į Visatos Kūrėjus. Ji ragino ir ragino patikėti šviesa savyje, pradėti pasitikėti savimi, surasti šviesą savyje, panorėti ją pasirinkti, ir patikėti meile.
Dar man labai svarbios buvo meditacijos, kuomet su Nijolės balsu ir vaizdiniais keliavau i Dangaus aukštybes, ir Žemės gilybes, skridau virš kalnų, girdėjau Angelų sparnelius šlamant, Dangaus stebuklingą muziką skambant ir kvapnias gėles krentant ant mano galvos. Kaip tai padeda laikytis išvien su šviesa, išlaikyti atvira širdį, ir drąsą, sąmonę, rasti save kitokią, ne suvargusią iš nežinios,pykčio ir gėdos, bet švarią, šviesią, taikingą, kad net norisi verkti, kaip labai buvau savęs tokios pasiilgusi.

Rasa L.

…Antros pakopos seminaras buvo nerealus. Neįtikėtina, ką gali nuveikti grupė žmonių. Kaip bebūtų keista, šio seminaro metu pajutau, kokią milžinišką naudą gali duoti grupė, pirmą kartą suvokiau, kad, dalyvaujant grupėje iniciatyviai, nuoširdžiai, skleidžiant beslyginės meilės vibracijas, galima gauti žymiai daugiau, nei pajėgtų duoti pavienis žmogus.
Prisimenu pirmos pakopos seminarą, kai susirinkus grupei, jautėsi gobšumo (EGO) vibracijos: kaip gi taip, juk Nijolė viena, o mūsų tiek daug. Ar užteks to dėmesio man? Žinoma, dėmesio reikia ir kitiems, bet ar aš neliksiu nuskriaustas? Po pirmojo seminaro toliau ėjau (neužmiršdama pailsėti) dvasinio tobulėjimo keliu, meditavau, kvėpavau besąlygine meile. Todėl antrojo seminaro metu negobšavau. Atvirkščiai, skleidžiau besąlyginės meilės vibracijas, atsiminiau kažkada Nijolės pasakytus žodžius, jog grupė gali duoti labai daug… Tik dalyvavimas grupėje turi būti nuoširdus, iniciatyvus, turi būti drąsa, ryžtas, atvirumas, meilė tiesai, prasmei. Pirmojo seminaro metu aš to sąmoningai nesuvokiau. Dabar galiu pasakyti – kaip gaila. Antrojo seminaro metu nesvarsčiau, ką galiu, ko negaliu – tiesiog dalyvavau nuoširdžiai, iniciatyviai. Tiesa, prieš seminarą sąmoningai kvėpavau besąlygine meile, o seminaro metu (grupėje) šios vibracijos skleidėsi žymiai stipriau, t.y. užtekdavo tik vieno besąlyginės meilės įkvėpimo, iškvėpimo ir atrodė, kad ja prisipildo visa erdvė…
Manau, kad šio seminaro metu ne aš viena taip dalyvavau, būtent todėl mums buvo suteikta galimybė pajusti savo šviesios, dvasiškos ir žmogiškosios dalių ryšį. Po pirmojo seminaro maniau, kad tai energo – informacinis stulpas. Pasirodo, kad klydau. Šis ryšys apjungia dvasią manyje su žemiškuoju kūnu – tai Dvasios jėga manyje. Aš net nežinojau, kad turiu tokią milžinišką dvasios jėgą. Pasirodo, ji visą tą laiką buvo manyje, tik aš ja nesinaudojau. Maža to, kasdienėje būtyje mane lydėjo nuolatinis palydovas (EGO), meditacijų metu – Dvasia. Patikėkit, gerai nebuvo, kai kasdienėje būtyje vadovaujiesi EGO, o Dvasios jėgą prisimeni tik meditacijoje. Todėl dėkinga visiems, dalyvavusiems šiame seminare, kuriame pajutau Dvasios jėgą savyje, sąmoningai ją suvokiau per šį nepaprastą ryšį. Tai tapo įmanoma tik grupės dėka. Praėjo tik kelios dienos, o mano BŪTIES KOKYBĖ visai kita. Santykiai šeimoje, darbe, su pažįstamais, draugais tapo daug harmoningesni. Svarbiausia, kad aš pati galiu aplinką kurti, keisti. Patikėkit, tai nuostabus jausmas. Todėl norėčiau palinkėti visiems, kurie būsite seminaruose, dalyvaukite nuoširdžiai, iniciatyviai, drąsiai, ryžtingai, atvirai, su besąlygine meile tiesai, prasmei, neprisiriškite prie rezultato ir patikėkite, reultatas pranoks jūsų lūkesčius.

Pagarbiai, Elena

Brangi Mokytoja,
Internete patalpinote nuostabų nuotraukų koliažą su labai vaizdžiais, lakiais užrašais – tai ryški ir gyva šios stovyklos refleksija. Man teks nuobodesnis darbas – žodžiais „apibendrinti“. O tai gali būti kažkas panašaus, kaip, uostant rožę, jos kvapą bandyti išreikšti chemine formule… Bet, kita vertus, gerai žinau, kad nors ir labai netobuli užrašai, jie kažką fiksuoja, verčia artikuliuoti, ieškoti raiškos atitikmenų.
Kai skaitau savo stovyklos dienoraštį, matau, kiek įvairių, gilių etikos, ezoterikos temų buvo Jūsų pateikta ir diskutuota, kiek puikių, didingų meditacijų išgyvenome, kiek gerai paruoštų kvėpavimo, judesio, mantrų praktikų mokėmės ir praktikavome, kaip nuosekliai dirbome su 5 stichijomis – ir drauge viskas praėjo kaip vientisas, gaivus šviesos gūsis su auksine prasmių gija.
Kitas dalykas – paprastumas. Štai tik vienas pavyzdys: stovykloje gi buvo nemažai vaikų, kurie aktyviai dalyvavo ir susivokė! Maniškė dukra gi net lietuviškai gerai nesupranta, o kaip dirbo su stichijomis, su meile Motinai Žemei, kaip suvokė Tylos ir Ugnies stimuliuojančią ir valančią galią, kaip dalyvavo Žemės pagarbinimo misterijoje, suvokdama ir pati kurdama tos pagarbos išreiškimo simboliką! Man tai yra nuostabus pavyzdys, kaip visa bendruomenė, nepriklausomai nuo amžiaus (ir fizinio, ir Sielos), gali drauge gvildenti ir puoselėti fundamentalius Dvasios, jos Šviesos, Meilės, Išminties ir Doros įstatymo dalykus.
Atsimenu, praeitų – 2005 metų stovykloje Jūs pasakėte, kad mūsų žmonės įsitempę, sustingę, kad šokiai turi tikslą „atkratyti“, nupurtyti tą susikaustymą. Šiemet gi šokis buvo ne diskoteka: šokis, ritualinis judesys buvo Jūsų integruotas į rimtas praktikas. Nuotraukos rodo – žmonės nebėra sustingę, įsitempę! Argi tai nėra nuostabu? Juk tik vieneri metai praėjo.
Nuo pirmųjų pakopų seminarų mokomės, kad kiekviena rimta praktika reikalauja integracijos. Šioje stovykloje išmokau, kad įvairių praktikų harmoningas derinimas taip pat yra puiki, taki integracija. Man labai patiko ir tiko iškart po galingų praktikų išbandyti ir mokytis įvairių kvėpavimo pratimų. Tai buvo nuostabūs metodai, kaip takiai, harmoningai atvesti į taikią, šviesią ramybę savo struktūras.
Suvokiau, kad ne nuostabi patirtis, kuri tave skraidina į devintą dangų, ne egzaltuota, pakylėta būsena tik ką sugrįžus, tačiau skaidri, šviesi ramybė yra siektinybe. Tai tiesiog yra puiku ir tada būtent jauti, kaip aplinkinė erdvė priima, rezonuoja ir laimina visą procesą (ir tu laimini erdvę): ne jo „pike“, bet kai tu čia, ant Žemes, tiesiog ramiai, vienu metu ir absorbuoji, ir rezonuoji, t.y. spinduliuoji tą atsiustą patirtį kvėpuodamas.
Kaip nuostabūs šios vasaros seminaro „suvenyrai“, kurie, žinau, šildys per rudens ir žiemos darganas yra:
I. Pasaulio grožio čia, ant Žemės, siuntimas į Dangų ir atsako gavimas. Kartodama ir kartodama šią praktiką, tiesiog nebesu kaip tas ubagas, nuolat kaulinantis: „Dangau, padėk, Dangau, duok!“
Dabar sakau: „Štai, Dangau, samanos drungnas drėgnumas – siunčiu tau savo žengimo per jas pojūtį, švelnų žolyno kvapą, rasos žvilgesį, senutės rankos kretėjimo trapų grakštumą, paukščio snapo garsą, tolio ūkaną…“ Ir gaunu atsaką… Grožio dialogas, kur nebesi tik stebėtojas, kur esi dalyvis.
II. Darbas su Žemės stichija – kaip gerai, kad jam buvo skirta tiek daug laiko: akmenys, smėlis, meditacija, individualūs ritualai! Per juos tapau daug didesnė optimistė. Mane giliai sukrėtė tai, kad žmonėse – ir „rimtuose“, suaugusiuose, ir „nežiniukuose“, vaikuose, – yra, vis dėlto YRA! archetipinio, ritualinio dėkingumo, pagarbos, atgailos ir tyros meiles jausmo Žemei. Nekuklu tvirtinti, bet jutau, kad Žemė tiesiog šviste nušvito, jausdama šitą meiles srautą iš mūsų, todėl drįstu tikėti, kad žmonija dar turi šansą atgaivinti savo bepranykstantį giluminį ryšį su Motina Žeme ir kantriai bandyti gydyti jos ekologiją – mes dar nenužmogėjome, mes girdime ir mus Žemė girdi.
III. Nuostabios buvo Oro, Vandens, Ugnies ir Eterio praktikos – meditacijos. Man ypač nuostabi Eterio – visiškai nauja, pirmą kartą patiriama.
Ačiū Jums. Telaimina ir saugo Jus ir Jūsų darbą Dievas.

Pagarbiai – Laima Marija

Miela Nijole,
Man patiko, kad šioje vasaros stovykloje buvo daugiau judesio. Man buvo labai gera įsijungti į praktiką visa savo savastimi, dalyvauti ne tik dvasios ir sielos lygmeny, bet ir išreikšti sielos šokį savo kūnu. Labai patiko susitaikymas su stichijomis, o ypač su žeme: jaučiau, kaip artima mano sielai tokie ritualiniai šokiai, rodos, kūnas pats žinojo, ką jam daryti, kaip išreikšti vidini vyksmą. Jeigu dėl kažkokių priežasčių tarsi sulaikydavau, jaučiau, kad sprogsiu, jei sielos šauksmas bus užspaustas. O taip gera buvo jį išvaduoti, kažką iš giliai išvadavus, paleisti, leisti skristi, leisti reikštis vidinei kūrybai.
Bešokdama jaučiau, kaip susilieju su žemes istorija, kartu su ja išgyvenu kažkokius jos momentus. Ji man atliepė ir aš keliavau po tuos momentus šokio metu. Afrika, Australija… Tame skambėjo tokia ramybe, branda, tikėjimas tuo, ką darai, be jokių klausimų ir begalinis natūralumas, susiderinimas su gamtos ciklais. Po praktikos jaučiau didelę vidinę ramybę, taiką, ir rimtį, nesinorėjo nei kalbėti, „barstytis“, buvo tiesiog gera stebėti. Nustebino toks artimas, koks tik gali būti, ryšys su gamta, žeme.
Praktika su akmenimis atvėrė galimybę išsakyti visa neiškalbėtą, neišsakytą meilę žemei, būti aplinkoje, kur visi sąmoningai bendrauja ir reiškia meilę žemei. Dalyvavimas rituale man vėl leido pamatyti, koks gali būti prasmingas buvimas kartu su kitais.
Praktikos su vėju metu buvo smagu tiesiog šokti vėjyje ir išlaisvinti judesį ir lengvumą, tiesiog būti ir jausti, kaip atliepia vejas, pasaulio kryptys, jausti, iš kur ateina mano jėga , kur jos daugiau ir mažiau…
Vandenį kvėpuodama suvokiau kaip gyvybę, viską užpildančią: mane, gamtą, visus kitus… Keista, bet vandenį būtent suvokiau kaip apimantį viską, kaip gyvybes šaltinį.
Labai jaučiu, kad man naudingos ir teikiančios jėgos vaikščiojimo praktikos, per kurias tiesiog harmonizuoju save, įgyju pagreitį, jėgą. Tai puiki technika, pritaikoma kasdien. Kvėpavimas pėdomis vaikščiojant suteikė neapsakomai gilių ir subtilių išgyvenimų, vedančių kažkur į pradžią.
Kaip visada, labai įsiminė grupėje kuriamo šokio formavimas. Mūsų grupė atstovavo eteriui. Jaučiau, kad tai apčiuopti, o tuo labiau išreikšti materijoje nėra lengva. Grupėje jautėsi įvairūs svyravimai: abejones ir optimizmas, noras pasiduoti ir kurti kartu – viskas buvo šalia, bet sąmoningas noras dirbti kartu visgi nugalėjo ir galų gale šokis išėjo puikus. Ir vėl tas nuostabus jausmas, kai pavyko darbas grupėje, vėl įrodymas savo abejonėms, kad galima ir reikia, ir puiku yra kurti kartu, ypač kai visi tai daro sąmoningai ir tiki tuo, ką daro…
Ačiū už galimybę ir erdvę stebuklams kurti
Ačiū, kad vyksta šitos stovyklos, nes jau keli metai, kai vasarą nebesinori kažkur išvažiuoti , bet būti čia, kad tai yra dalis jau išsipildžiusios svajonės kurti sąmoningą dvasinę bendruomenę.
Labai branginu stovykloje praleistą laiką. Iš jo semiuosi ištisus metus kaip iš šviesos šaltinio: užtenka kartais tik prisiminti ir jau geriau, ypač, kai liūdna ar nelengva.
Myliu Jus , dėkoju Jums , tebūnie palaimintas Jūsų ir Mūsų visų kelias i Šviesą, Meilę ir Tiesą…

Beatričė

Laba diena, Mokytoja.
Daug suvokimų vyksta mano vidinėje erdvėje pastaruoju metu.
II pakopoje (liepos 28-30) ryškiausia praktika buvo, kai savo kūne(-uose) ieškojau konkrečios baimės ar nerimo vietos. Tada man išsiskleidė suvokimas, kaip dažnai ta baimė manyje virpa, bet ji virpa visiškai akivaizdžiai NE IS DABAR. Šįkart seminare pakankamai pastoviai ir netgi labai ryškiai suvokiau save čia ir dabar. Tai iš tikrųjų taip gera! Tikra palaima. Taip sveika yra prisiminti, kas tu ir ko čia atėjai.
Pajutau, kaip Jūs ir sakėte, kad iš tikrųjų karminiame kūne nėra laiko, atskirų asmenybių, kad ten viskas yra viena. Ir taip yra! Dabar dažniau pastebiu save besielgiančią ar besijaučiančią ne iš dabar ir tikrai tai man neša palengvėjimą. Ačiū labai labai.
Kai buvo įvardytas mano polinkis į dramatizmą, taip pat pajutau, kad tai tikrai yra. Iškart pagavau toki: „Ups, o ką tada veikt, jei nėra dramų?“ Net tuštuma atsirado. Neįtikėtina, kaip tą pačią akimirką kinta realybė, kai pamatai, ką darai.
Po seminaro, jaučiu, yra atsiradę naujų grandžių susivokime apie Karmos dėsnį. Dabar jau, darydama veiksmą, dažniau prisimenu, kad jis neša pasekmes. Dabar įsijungė man toks naujas pasekmių modeliavimo mechanizmas bent kiek į ateitį – to, ką sakau, ką darau ir t.t.
Yra atsiradusi drąsa kalbėti žmonėms apie amžinus dalykus, dvasingumą… iš savo patirčių. Gal daugiau iš gailestingumo… Tai dažniausiai išeina kažkaip savaime, daug paprasčiau, ne taip dramatiškai, kaip anksčiau, ir visai takiai įsipaišo į aplinką.
Stebiu ir vis giliau suvokiu savo santykį su Tvėrėju ir Moteriškąja pirmaprade energija. Į tai atkreipiau dėmesį, kai keliavau Indijoj. Su vienu vaikinu kalbėjom apie nušvitimą. Kažkaip išsirutuliojo kalba, kad aš bijau nušvisti, nes tada jau nebūtų ko veikti (dabar taip nemanau), kad būtų per daug paprasta iškart ir pan. Tas vaikinas atsakė, kad jei bijau nušvisti, vadinasi, bijau Dievo. Va, tada aš jau sąmoningiau pradėjau ieškoti to nebaimingo santykio su Viešpačiu. Ir kiek kito santykis su Viešpačiu, pastebėjau, kad lyg grandinine reakcija kito ir požiūris i savo tėvą, ir kažkiek paprasčiau darėsi bendrauti su vyrais…
O dabar, šiame seminare, pajutau Motinystes misteriją ir vėl, jaučiu, eina kažkokie grandininiai santykių su Žeme išsirišimai, kinta požiūris į maistą… Neįtikėtina… bet ir įtikėtina, aišku…
Pajutau, kad jeigu atsiriboju nuo savo motinos rūpesčio, tai tarsi pati sau nukertu šaknis. Tai dabar taip visai gera priimti jos rūpesti, palaikymą ir nesinori tam priešintis. Per tai gaunu energiją. Po to, kai per seminarą atsiprašinėjau Motinų, jaučiau, kaip grįžta jėgos. Labai akivaizdžiai. Tai išgyvenus, dabar yra aiškiau: suprantu, kodėl žmones būna tokie paliegę – jų energijos prilipusios prie įvairiausių praeities karminiu įspaudų ir pan. O kaip tik pastaruoju metu kildavo klausimai, iš kurgi dar čia viskam tos energijos paimti?
Po susitikimo su Karmos valdovais skauda keliai, bet to net ir nepavadinsi skausmu – jausmas kaip po darbo, po pasikeitimų – tiesiog jaučiu juos pakankamai ryškiai. Kaip gerai, kad vis kalbama, primenama, kad po šių kitimų (panašiai kaip ir po operacijos) galima jaustis sunkiau.Turėdamas tai omeny, stengiesi per daug nekankinti savęs, vyksmo ar aplinkos kokiais nors priekaištais, labiau stebėdamas, analizuodamas vykstančias permainas, suvokimus ir kt.
Po stovyklos atsiranda naujas įprotis savaip susikurti aplink save erdvę. Tai rezultatas praktikos su žeme, kai turėjome rasti sau vietą, apdėti ją akmenimis, įmelsti, harmonizuoti. Tai puiku, nes į kasdienybę įeina įprotis ir gebėjimas susikurti sau aplink tinkamą erdvę.
Taip pat sustiprėjo įprotis vaikštant kvėpuoti energija per ašį, aurą, charą. Tai nuolat padeda išlaikyti kokybiškesnę būseną, pasipildyti energija ir lengviau integruoti dvasines praktikas.
Prieš pat pabusdama šįryt girdėjau frazę – jie nešneka, jie daro! Kalba ėjo apie „daug pasiekusius žmones“. Labai graži www.dharma.lt internetinė svetainė. Džiaugiuosi, džiaugiuosi. Labai gera ją aplankyti, pabūti nuotraukose. Tai kaip jau nueito kelio apžvalga. Taip gera pajusti bendrai eitą atkarpą, matyti pasikeitimus. Šilta. Šviesu. Ačiū Jums.

Pagarbiai, su meile – Rita G.

Mieli Mokytojai Nijole ir Raimundai.
Darkart norėjau padėkot už hiperaktyvų kvėpavimą. Tai nuostabi praktika.
Praėjus dienai po kvėpavimo seminaro, atėjo dar aiškesnis kai kurių simbolių, kuriuos regėjau kvėpuodama aktyviai, suvokimas. Norėčiau pasidalyti.
Teisingai sakėt. Dvasia pakėlė prasmingus momentus – būtent tokius, kokių man labiausiai šiuo momentu reikėjo. Ji nurodė mano Sielos uždavinius šiame gyvenime.
Kairiakryptė spiralė, kurią pavadinau kometa, rodo, kad man būtina išmokti harmonizuoti moterišką energiją, išmokti gerbti moterišką pradą, gyvybę (jaučiu, kad esu labai nusikaltus Motinai Žemei, stovykloje tai irgi pajutau), vadovautis Motinos Žemės logika, sakančia, kad viskas pasaulyje yra ir taip tobula, tereikia atsimerkti ir pamatyti.
Sraigė byloja, jog turiu išmokt veikti ramiai, nuraminti protą, nieko neskubinti, o sugebėti išlaukti (irgi Motinos Žemės logika), kad turiu išmokt nenusigręžti nuo aplinkos, nesišalinti žmonių, pasaulio, nusimesti kiautą, į kurį esu įlindus, sutrupinti sieną, kuria esu atsitvėrus.
Žibutės du žiedelius Dvasia parodė, norėdama, kad išmokčiau rodyti pagarbą grožiui, sugebėčiau džiaugtis paprastais dalykais.
Prisilietusi prie Dvasios, pajutau, kad Jinai svarbiausia, kad metas stiprinti ryšį su Absoliutu. Žodžiu, laikas baigti niurzgėti, ieškoti priekabių, geriau atverti širdį MEILEI. Palaipsniui, kantriai, sąmoningai kvėpuojant, atsiprašant bei darant kitas praktikas.
Tai, kas atsivėrė, man itin vertinga. Nepaprastai džiaugiuos. Dabar žinau, ko šiame gyvenime turiu išmokti. Ačiū iš visos širdies.

Sandra

Brangi Mokytoja,
Noriu pasidalyti tuo, ką gavau Jūsų vedamuose dvasinio ugdymo seminaruose ir stovyklose.
Esu žmogus, kurį visada domino ne tik materialūs, bet ir dvasiniai dalykai. Domėjimasis dvasiniais dalykais natūraliai peraugo į bendraminčių paieškas, norą žinoti daugiau, dalytis tuo, ką žinau. Šios paieškos atvedė į Jūsų rengiamus dvasinio ugdymo seminarus. Į seminarus ėjau ne vien smalsumo vedama, bet ir tvirtai žinodama, kad nuoširdžiai noriu dvasiškai tobulėti, suvokiau, kad dvasinis tobulėjimas yra darbas, o ne įdomi pramoga. Tai, ką išgirdau seminaruose ir žmonės, kuriuos sutikau šiuose seminaruose, pranoko visus mano lūkesčius. Radau tai, ko ilgai ieškojau – neįkainojamas žinias, draugišką, paprastą ir nuoširdų bendravimą, nevaržomą laisvę, dėmesį, kūrybingų bendraminčių būrį.
Esu laiminga, kad dalyvavau 2004 ir 2005 metų vasaros stovyklose-seminaruose. Ateityje stovyklose taip pat būtinai dalyvausiu todėl, kad jos man yra unikalios iš Jūsų gaunamomis žiniomis, stovyklos dalyvių suvokimų pasidalintomis vertybėmis, dvasinėmis praktikomis, įtvirtinančiomis amžinas vertybes, stovyklos atmosfera ir prie jos derančia nuostabia natūralia gamta bei daugybe subtilių, žodžiais nenusakomų dalykų. Jūsų vedamuose seminaruose įgijau ne tik būtiniausias, bet kartu ir subtiliausias žinias, reikalingas dvasiniam tobulėjimui, o stovyklų prasmę suvokiu kaip įgytų žinių, įgūdžių įtvirtinimo ir tobulinimo galimybę.
Praėjusių metų stovykloje ir po jos turėjau daug man labai svarbių, patirčių, atradimų, suvokimų: kad ramybė pasiekiama tik susitaikius su savimi ir ėmus save mylėti, kad sąmoningumo ir meilės pusiausvyros pagalba išsprendžiamos visos problemos, kad pajautos, mokėjimas stebėti, įsiklausyti yra daug svarbiau už proto žinojimą, kad suvokimai verčia protą dirbti kryptingai, o ne chaotiškai, kad esu atsakinga už savo minčių kokybę, nes tik pozityvios mintys ir galimybė rinktis leidžia keisti savo kokybę ir realybę, suteikia sėkmę planams ir darbams, kad nuoširdžiai dalydamasis ne netenki, o gauni, gauni naujas galimybes, kad tikrai laisvas pasijunti tada, kai išlaisvini nuo savęs kitus… Visa tai suvokti siekiant dvasinio tobulėjimo vienatvėje man būtų reikėję daug laiko, todėl labai vertinu mūsų bendrą darbą bendraminčių būryje, nes tobulėjimas vyksta greitai ir saugiai. Čia ir įžvelgiu didžiausią mūsų kolektyvinio darbo vertę. Bendravimas ir buvimas kartu dalijantis patyrimais yra būtinas ir todėl, kad padeda išvengti klystkelių, stovėjimo vietoje.
Darbas dvasinėje plotmėje keitė ir tebekeičia mano gyvenimo realybę. Gyvenimas vis labiau tampa prasmingas, laimingas. Tai gyvenimas aukštesnėje kokybėje, vis didesnėje pilnatvėje. Suvokimais įtvirtinusi pagarbą dvasiniam pasauliui, Žemei, žmonėms vis labiau juntu, kad pasaulis dosniai dalijasi savo gėrio lobiais, o tai man yra paskatinimas vis labiau tobulėti.
Šių metų vasaros stovyklos laukiau kaip šventės ne tik todėl, kad tai galimybė susitikti su bendraminčiais, bet ir todėl, kad tai didžiulė galimybė sparčiai tobulėti. Stovykloje jaučiausi tarsi sugrįžusi į rojų Žemėje. Bendraminčiai, Jūsų dosniai dalijamų žinių gausa, kvalifikuota pagalba ir patarimai, nei vieno neaplenkiantis Jūsų dėmesys bei globa sudarė idealias sąlygas giliam, subtiliam dvasiniam tobulėjimui kvėpuojant grožiu, tyloje bendraujant su ugnimi, mokantis sakralinės geometrijos. Šių metų stovykloje patirtos patirtys, vis tvirtesnis suvokimas, kad nesu gyvenimo pasekmė, o esu jo priežastis, vis labiau leidžia jaustis laisva, atveria galimybę kurti. Stengiuosi kurti savo gyvenime tik tai, kas būtų gerai ne tik man, bet ir mane supančiam pasauliu, stengiuosi daugiau duoti nei imti.
Jūsų dvasinį mokymą vertinu kaip brangenybę ir manau, jog mano dvasinio tobulėjimo kelias pasirinktas Jūsų dvasinio mokymo pagrindu yra man pats tinkamiausias ir geriausias, tą įrodo gyvenimas – jis pastebimai darosi visapusiškai kokybiškesnis.
Aplinka atspindi mano vidų, o ji yra pakankamai harmoninga -vadinasi, aš teisingame kelyje.
Ačiū Jums, kad taip dosniai dalijatės savo dvasinėmis vertybėmis.

Su pagarba ir dėkingumu – Simona

Rašau ši laišką, nes žinau, jog svarbu įvardyti tai, kas vyko ir vyksta su manimi, noriu ir toliau eiti kartu, mokytis, transformuotis.
Kodėl pradėjau dalyvauti jūsų seminaruose, vasaros stovyklose? Nes prieš keletą metų mano gyvenime buvo daug dramų, nesusipratimų, neaiškumų, todėl ryžausi ieškoti atsakymų. Komplikuota situacija šeimoje ir viduje erzino, vertė ieškoti ramybės, išmintingų sprendimų, pokyčių. Mokyme ir buvime kartu radau tai, ko ieškojau ir kas artima man. Seminarų ir meditacijų metu daug sužinojau ir išmokau, įvyko vidinė transformacija. Pasikeičiau ir keičiuosi toliau. Atkūriau ryšį su Viešpačiu Tverėju, Dvasios Mokytojais, Angelais, Žeme, radau Mokytojus ir bendraminčius. Pradėjau giliau ir plačiau jausti matomą ir nematomą Pasaulį, energijas. Supratau Amžinųjų vertybių skalę, jas šlifuoju. Suvokiau, jog galiu rinktis ir esu amžina esmė. Gyvenimas priklauso nuo pasirinkimo.
Išmokau sąmonę surinkti į tašką ir pakylėti. Ši technika viena iš svarbiausių, nes pakylėja į aukštesnes vibracijas. Norisi gyventi ir veikti kitaip, pagal suvoktas vertybes. Šią techniką žinau apie 2 m., bet sąmoningiau pradėjau taikyti neseniai. Dėmesio pernešimas aukščiau formuoja aukštesnę gyvenimo kokybę ir tikslus. Skleidžiasi gyvenimo džiaugsmas ir kūryba, meilė ir atsakomybė.
Praeitos vasaros stovykla sustiprino mus su žmona. Tai paskatino važiuoti gimdyti į Krymą, prie Juodosios jūros. Pavyko viskas sėkmingai. Manau, jog be sąmonės surinkties taško technikos ir Jūsų palaikymo tai būtų buvę padaryt sunku. Esame labai dėkingi už tai!
Suvokiau, jog egzistuoja nematomas energijų pasaulis, kurį galima jausti. Jis žymiai subtilesnis nei trimatis. Toliau gilinuosi į jį, mokausi pažinti ir kurti. Mokymas padeda laisvinti save. Vis daugiau atrandu ramybės ir šviesos savyje. Išmokau sąmoningai kvėpuoti. Kvėpavimas atveria ir valo vidų, padeda pažinti save kaip visumą čia ir praeituose gyvenimuose. Kvėpuoju pats ir padedu kitiems.
Sąmoningai susivokti padeda sielos amžiaus teorija, kurią davėte I pakopoje. Stengiuosi gyventi sąmoningai ir susivokęs, nes tai yra vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime. Per 2 m. pasikeitė mano ir šeimos gyvenimas į gera. Atsirado daugiau harmonijos ir džiaugsmo, tikėjimo, gerumo. Sąmoningai dirbame, postuluojame per jaunatis, medituojame, kuriame sėkmingo gyvenimo priežastis.
Vasaros stovyklų metu atkūriau ryšį su sakraliomis formomis (sfera, trikampiu, kvadratu, penkiakampiu) per piešimą, meditaciją, išgyvenau jas. Suvokiau, jog per formą prisiliečiame prie fundamentalių procesų, dėsnių, valome save ir atkuriame pusiausvyrą. Patiko, dirbsiu su formomis ir toliau.
Ši (2005 m.) vasaros stovykla man patiko tuo, jog buvo einama į gylį . Galbūt lietėme nedaug temų, bet giliai ir iš esmės. Džiaugiuosi, jog dalyvavau kaip padėjėjas, turėjau galimybę darbuotis beasmeniai. Man tai labai prasminga. Mačiau, kaip rūpinotės ir stengėtės dėl visų, kad seminaras praeitų takiai, ramiai, harmoningai. Suvokiau, jog tai labai svarbu einant toliau sėkmingai. Praktikuoti reikia ramiai, negobšaujant, nesusireikšminant, neegzaltuotai. Esu mėgėjas eiti maksimaliai, stipriai, dažnai neharmoningai, todėl tai man labai svarbu. Mokausi… Esu atsakingas už šeimą ir vaikus.
Suvokiau, jog vertinga būti žmogumi ir turėti žmogiškąją sąmonę, jos vertybes. Įstrigo postulatai „centruoju savo sąmonę žmogiškume”, „esu paprastas amžinas žmogus”. Suvokiau, jog prasminga gyvenime vadovautis išmintimi. Daug kalbėjome ta tema. Daug peno pamąstymams ir naujiems suvokimams davė laisvės, tiesos, tyrumo, sąmonės mechanizmų, karmos veikimo, žmogaus prigimties, dvasinio kelio krypties temų išskleidimas, nagrinėjimas, Tylos praktika. Be galo stiprios ir gilios man buvo Priesaikos, DNR struktūros atkurimo meditacijos, kurių tūrius jaučiu ir dabar, integracija tęsiasi. Stovyklos gamta nuostabiai dalyvavo su mumis, atliepė, buvo gera stebėt. Todėl seminaruose norisi dalyvauti vėl ir vėl.
Suvokiau, kad savo ir šeimos ateitį matau kuriamoje bendruomenėje su bendraminčiais. Todėl sąmoningai einu į tai.
Smagu pasidalyti nueitu keliu!!!

Aurelijus

Mokytojai Nijole ir Raimundai.
Ką mums davė Jūsų mokymas, seminarai, stovyklos? Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai, giliomis frazėmis, išmąstytomis ir prajaustomis. Šį kartą norėčiau atsakyti paprastai, žmogiškai.
Esu moteris, mama, žmona ir begalės kitų vaidmenų. Bet ypač šeimoje anksčiau jutau nerimą dėl ateities. Buvau jautri, nervinga asmenybe ir tai sunkino gyvenimą ne tik man pačiai, bet ir mano artimiesiems. Galvodavau, kas manęs laukia po dešimties metų? Manau, tai galėjo būti vaistų krūvos (kaip mažų mažiausiai) ar psichiatrų pagalba, pas kuriuos jau planuodavau eiti. Po įvairių mano išsišokimų viduje grauždavausi ir galvoje skambėdavo frazė: “Bet juk tai ne aš”. Tik pradėjus irti šeimai, partnerystei, susimąsčiau apie save, savo evoliuciją. O tada prasidėjo seminarai, meditacijos, knygos, praktikos. Praktikos buvo pačios paprasčiausios: “Myliu save, priimu save tokią, kokia esu“, „Myliu pasaulį“, „Viskas yra ir bus gerai”. Būtent Jūsų mokymas padėjo susiorientuoti ir pažinti save tokią, kokia esu, sąmoningai atrasti savyje pasenusias ar svetimas programas ir jas atmesti. Kaip yra nuostabu, kai žinai, kaip atrasti vidinę ramybę ir harmoniją, kaip gera ir ramu, kai gauni atsakymą į klausimą, kuris kankino ne vienerius metus: “Kokia prasmė mirti ir vėl gimti ir vėl viską pradėti iš naujo, ir vėl išeiti?”.
Šiuo metu džiaugiuosi tuo, kas esu ir ką veikiu. Širdyje atradau meilę, meilę vyrui, vaikams, šeimai, aplinkai, mūsų Žemelei (su kuria atkūriau ryšį pirmoje stovykloje). Kaip nuostabu, kai pradedi prisimint savo Mokytojus, jausti savo globėjus, angelus, kai širdyje jauti Tvėrėją be dievobaimingų programų. O ką jau kalbėti apie pažintą visai kitokį motinystės jausmą. Sūnaus gimimas – tai stebuklas visai šeimai. Didžiulis dėkingumas Jums už palaikymą ir už tai, ko galbūt dar nesuvokėm.
Visa tai gauname per seminarus, stovyklas, per bendravimą su tokiais pat žmonėmis, kurie kaip ir aš pradeda atbusti iš užmaršties miego ir siekia pažinti save tokius, kokie jie yra, nori jausti Tvėrėją ir jo skleidžiamą šviesą ir meilę, mokosi dalyti šią meilę visiems.
AČIŪ Jums už kantrybę su mumis, už jūsų stiprybę, meilę ir mokymą.

Inga K.