Atsiliepimai apie klubą
Ačiū, iš visos širdies ačiū, kad sugrąžinote į vaikystę, kai bendravimas su Dievu tiesiog Buvo… Buvo paprastai ir vaikiškai, kai kreidelėmis piešdavom ant grindinio, kai iš pienių darydavom žmogeliukus ar aukštai išsisupę sūpynėmis, šokinėdavom iš jų ir žinodavom, kad Skrendam….. Vaikystės visos vasaros prabėgo vienkiemyje pas senelius. Ten skambėjo Pilnatvė, Meilė, Laisvė, Natūralumas ir kiekvieną žingsnį lydėjo Dievo buvimas, kai rytą žadindavo močiutės kepamų blynų kvapas; seneliui semiant iš šulinio vandenį, dainuodavo sklidiną kibirą kelianti grandinė; miškas ir senas sodas viliodavo savo paslaptim ir gėrybėm; kudakuodavo vištos, net tvarte buvo gyvybės šventas kvapas.
Kai lakstydavom po pievas basi lietuje ar rugių laukuose statydavom rugines indėnų palapines; kai ganyklose lėkdavom eikliais žirgais (dviračiais) nuo karvių, įsivaizduodami, jog vejasi bizonų banda ar kai daržinėj žaisdavom slėpynių ir sliuogdavom virvėm žemyn; kai rėkaudavome iki užkimimo ir laukdavom aido ar prikišę ausis prie avilių klausydavomės, ką šneka miegoti einančios bitės; kai įlipusi į medžio viršūnę, skaitydavau ar svajodavau – visur ir visada buvo Dievas…
Kai vakarėjant eidavom su močiute melžti karvių ir nešdavom joms storas riekes juodos duonos, tupėdavom su broliu laukdami, kol bus sklidinas kibiras ir valgydavom nuostabaus skonio „karvių duoną“; kibire nuvaikę pieno debesis, gerdavome šiltą pieną per smilgų šiaudelius… Ir kai karvė, imdama duoną, grybšteldavo šiurkščiu liežuviu, o paskui rupšnodama dėkingai žiūrėdavo Kosmoso žvilgsniu, aš nesąmoningai mokiausi, kad priešybės telpa viename, kad Visa yra Viena…
……Ir kažkuriuo momentu tai dingo, sumenko ir atsitraukė, nes aš pati atsitraukiau………
………Bet vėl Pradedu Atrasti ir Atsirasti……vėl Būti…..
Dėkoju, jums kad esate ir dėkoju už vaikystės prikeltas akimirkas. Giedrė
Paskutiniojo Klubo susitikimo praktikos metu turėjau stiprių patirčių ir suvokimų, kuriais dalinuosi su jumis, brangūs Bendražygiai. Dėkoju Jums už bendrą darbą kartu. Man pavyko prisiliesti prie Didžiosios GAMTOS jėgos, patirti ją, klausytis jos alsavimo. Suvokiau, kaip svarbu būti TAIKOJE su GAMTA. Ne kovoti su Gamta, bet paklusti jos dėsniams, leisti būti vedamam Gamtos. Susilieti su Gamta, ištirpti joje, užsipildyti jos jėga ir taip tapti galingu. Kai kovoji, esi niekas, nereikšminga dulkelė. Žmogau, tu toks menkas, kad kovotum… Bet kartu esi dalelė Didžiosios Gamtos ir tuo esi be galo stiprus. Žmogaus stiprybė glūdi ne kovoje, bet Taikoje, tad verta nebekariauti su niekuo.
Po tokių patirčių kažką daryti, veikti, kurti tik vien tik dėl savęs tampa taip menka ir nesvarbu. TAIKA ir GAMTA – tai Didžioji Jėga.
Myliu mus visus, būkime visi palaiminti, Malvyra
Mieli bendražygiai, Nijole, Raimundai, noriu pasakyti, kad svetainė www.dharma.lt ir mūsų klubas man VISADA padeda tomis akimirkomis, kai atrodo, kad yra sunku ir liūdna. Kai nesinori imtis nei rimtų dvasinių technikų, nei šiaip kažką aktyviai daryti. Atsidarau svetainę, paskaitau žmonių atsiliepimus, pamatau, kokie jie yra nuostabūs – kaip stengiasi, kaip ieško, kaip nuoširdziai tiki ir atsiveria. Pasižiūriu nuotraukas – prisimenu tai, kas jose užfiksuota arba įsivaizduoju, kad ten irgi buvau… Paskaitau mokymo ištraukas, astrologines prognozes, šiaip pažiūrinėju į tuos gražius vaizdus ir po truputį liūdesys išgaruoja. Kaip galiu liūdėti, jei štai koks kelias yra mano realybės, mano gyvenimo dalis – tas akivaizdus, materialus mūsų klubo ir veiklos įamžinimas tiesiai-šviesiai įrodo, kad liūdėti beprasmiška.
Ačiū visiems, Egidija
Norisi pa(si)sakyti, pasidalinti, kad po praeito klubo susitikimo gavosi toks peržiūrėjimas savo gyvenimo na, labai stambiu planu, pakankamai paviršutiniškai, bet ėjo esmėj atsekti, „po ko“ gyvenime vykdavo aiškesni „pakilimai“ ir po ko „nuosmūkiai“… Iš esmės tai padėtis paprastai gerėja, kai būna labai palaipsniškas, nuoseklus, kantrus ėjimas dorybių ugdyme, ir, paprastai, jei kiek „užsimiršdavau“, „užsimerkdavau“ nuo to, kad darau „kažkiek nedorai“, atitinkamai, po kiek laiko, „likimas“ pargrąžingavo, net buvo pojūtis, kad banga parblokšdavo prie senesnių prastesnių sąlygų… Žymiai aiškiau gavosi ne teoriškai, bet iš savo patirčių pajausti, atpažinti, kad karmos dėsnis galioja, kaip galioja… ir tai nuostabu!.. Labai geras jausmas… Na, turbūt dėl to, kad tampa aiškiau, kad pats kuri, gali kurti…
Su dėkingumu ir meile, Rita
Tikrai yra puiku, kai randasi tokie susibūrimai, kuriuose daug rimties, susikaupimo, integralaus mokymo ir gerumo dvasios, ugdančios kitokią visuomenę. Labai gaila, kad kai kurie ieškantys ir šviesūs žmonės neturi tokios galimybės prisijungti prie bendro rato, nes po viena mes ne kažin kas… Norėtųsi tokios pat klubo atšakos ir Kaune.
Sėkmės Jums, ramybės, šviesos. Erika
Pirmiausia noriu pasakyti, kaip brangu ir gera, kad yra mūsų klubas. Labai dėkoju ir prašau Dievo, kad klubas išliktų ir būtų žmonių, kuriems tai būtų brangu. Kai keliavau, labai jaučiau, kaip man trūksta ne tik Nijolės (V.W.), bet ir klubo, bendraminčių, vietos į kurią galėčiau nueiti, užsiėmimų ir tos bendros dvasios. Dabar, kai esu čia, man gera vien tik nuo minties, kad tai yra šalia, kad neįtikėtina, bet ta svajonė pildosi, ir internetinė svetainė, ir klubas, ir netgi bendruomenė formuojasi. Ačiū Jums už tai, kad svajonės pildosi. Linkiu mūsų klubui, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, tame tarpe ir aš, kokia tai yra nuostabi, reta ir graži galimybė būti kartu, susirinkti kartu, melstis, bendrauti kartu, turėti vietą, patalpas, apie kokias daugelis gali tik pasvajoti. Linkiu visiems mūsų klubo nariams drąsiau siekti pažinti vieni kitus, dažniau lankytis klube ir parsinešti iš jo į savo namus šviesą ir ramybę, meilę ir šilumą.
Ačiū Jums, Nijole, kad yra klubas ir susitikimai, kurių visi mes taip laukiam. Beatričė
Miela Nijole, Mokytoja, aš taip Jums dėkinga už tą darbą, už tą veiklą, kurią darote. Tai taip reikalinga. Tai taip saugu ir ramu, kai yra klubas, klubo nariai – tai tokia jėga. Pasaulis tapo žymiai saugesnes, žymiai labiau savas. Jau kiek kartų kartojasi situacija: pasidaro sunkiau, pradedi nebesusigaudyti tame, kas vyksta, nerandi atsakymų – ir iš karto skambutis ar žinutė iš klubo nario. Visai netikėtai, neplanuotai ir labai tiksliai, tada, kada reikia ir su tokiais žodžiais, kurių šiuo metu taip reikia. Ir atsitokėji iškart, nustoji „velt“ savo viduje, išsipleti ir vėl šypsaisi. Yra buvę, kad net naktį skambino klubo narė tarsi visai be reikalo, tiesiog šiaip sau. O tau tas „šiaip sau“ virsta saule skaisčia.
Ačiū Jums labai. Su meile, Ingrida
Brangūs klubiečiai, galvoju, kaip gerai, kad yra vieta, kur yra sąmoningai siekiama ugdyti dorybes, kur sąmoningai galima bendrauti su jomis. Aš suvokiau, kad prisiminusi dorybę, savo, jau esamą, plius sąmoningai kvėpuodama, galiu pasipildyti šviesa, o jei dar daug žmonių tą daro… Taip gera, ačiū jums, kad esate, tada ir dorybių aplink daugiau… Visa dorybių Žemė…
Klubo susitikime pirmame ratuke radau jautrumą, subtilumą. Iš tiesų, galvoju, norėčiau tai labiau suvokti kaip vertybę, nesupainioti su kuo kitu, nes galvoju, yra gerai jausti žmogų, būti jautriai Mokymui… O, pvz., gali ir skaudėti nuo „per didelio“ jautrumo, kai jaučias kito žmogaus liūdesys… Ai, tai čia ne jautrumas „kaltas“, čia jautrumas ir yra jautrumas, o liūdesys ir yra liūdesys.
Antrame ratelyje pavyko pergyventi, kur buvo moteriška, tokia brandi, globojanti energija, kurią pergyvenau vidinėje erdvėje. Tai moterys, kurios labai aiškiai žino, ką veikia, yra užtikrintos, harmoningos, dvasingos, ramios, labai stabilios. Ten ir vienybė, ir pasitikėjimas, tikėjimas… Vis tik tas aiškumas pakankamai ryškiai jautėsi… Labai gera…
Kitą rytą suvokiau, kad per dvasines praktikas realybė taip pakinta, kad pabūnu, ir man tai tikrai primena, Šambalą, kaip aš ją pergyvenau skaitydama knygą.
Rita
Į klubą atėjau, norėdama pažinti Dievą. Lankiau bažnyčią, žinojau, kad Dievas yra, bet norėjau ne tik žinoti. Nijolės ir Raimundo dėka jau pirmoj seminaro pakopoj pažinau paprastą stebuklą. Tai, ko ieškojau toli, atsirado visiškai arti.
Valentina
