Aš niekada nemirsiu. Kaip tai padaryti?

N. Gabija Wolmer

Kai mums būna ypač sunku, sudėtinga, kai nežinome, kaip save sustiprinti, motyvuoti ar paguosti, visada padės sustiprėti, atsigauti ir tuoj pat kilstelės sąmonę į aukštesnį lygį, jeigu motyvacija pasieks dvasios lygmenį.

Kaipgi tai padaryti?

Ir kodėl būtent dvasios, o ne sielos? Šioje srityje, kuri susijusi su sielos bei dvasios gyvenimu, yra nemažai painiavos, daugybė skirtingų nuomonių. Aš sau išgryninau požiūrį, jog Asmenybė –  tai žemiausias, mirtingiausias Aš, Siela – aukštesnis Aš, o Dvasia, arba Monada, – aukščiausiasis Aš.

Šiame kontekste Sielą suvokiu ne kaip absoliučiai amžiną – tokia yra dvasia: išeinanti už laiko ir erdvės ribų, esanti visų priežasčių priežastimi, galinti viską, nuo nieko nepriklausanti, absoliučiai laisva, nesukaustyta niekuo, niekada negimusi, niekada nemirsianti. Būtent dvasios lygyje, savo būties šerdyje, esame dvasia, todėl turime ir jai būdingas savybes – esame niekada negimę, niekada nemirsiantys, visiškai laisvi, niekieno nesąlygojami, visiškai savipakankami. Kaip dvasia, esame aukščiau bet kokių apribojimų, sąlygotumų, žinantys viską, kas buvo, yra ir bus. Nesąlygojami laiko, erdvės, vietos, mirties, gyvenimo, energijų, kūnų, emocijų, minčių, fenomenų, majos, prisirišimų bei iliuzijų… Būtent todėl, jei sugebame bent kiek  priartėti prie dvasios lygmens, mus tai iš karto labai stipriai vaduoja – iš kančios, negalėjimo, iš liūdesio ir netikėjimo, abejonių.

Siela, nors gyvena (lyginant su įsikūnijusia asmenybe, arba žmogumi) labai ilgai, visgi yra atsiradusi, gimusi, besikeičianti, tobulėjanti, bręstanti, susijusi su įsikūnijimais, sąlygojama asmenybės emocijų, įvairių įvykių, paliekančių joje pėdsaką. Nors siela gyvena nepaprastai ilgai, visgi, kai ji visiškai subręsta, perduoda visas įmanomas jai patirti patirtis savo aukščiausiajai dvasinei esačiai, arba monadai, ateina metas, kai jos tarpininkavimas tampa nebūtinas. Kažkada sielai ateina grįžimo į dvasios pasaulį, iš kurio ji išėjo, metas. Todėl siela, nors ir gyvena labai ilgai, tačiau yra kintanti,  mirtinga, o dvasia – absoliuti, nekintanti bei neįtakojama.

Būtent tai suteikia visiškai išskirtinį poveikį asmenybei – patirtys, kai pavyksta priartėti prie dvasios pasaulio, aktyvuoti jos atliepimą asmenybei. Dvasia, jei išgyvename jos atliepimą, palaikymą, gali suteikti mums beribį įkvėpimą, dvasios jėgą. Kaipgi pasiekti šį dvasios atliepimą?  Yra labai įvairūs būdai, kaip tai daroma. Daugybė jų yra susiję su daugiamečiu savo jautros lavinimu, susitelkimu, meditacija, vidinės ramybės ugdymu. Dabar čia apie juos nekalbėsiu. Pakalbėsiu apie labai paprastą būdą, kaip mes galime aktyvuoti dvasios dedamąją savyje tam tikrais postulatais, kurie skatina dvasią  mumyse atliepti, aktyvuotis. Visgi tai vyks harmoningai tik tuomet, jei tikime tuo, ką sakome. Kodėl gi šie postulatai gali aktyvuoti būtent dvasią? Todėl, kad  jie tinka tik dvasiai mumyse, niekam daugiau. Visos kitos – mirtingos, baigtinės – žmogaus dalys negali to, ką gali aukščiausioji, nemirtinga dvasinė esatis mumyse.

Paprastai šnekant, jūs galite sau pasakyti: „Aš niekada nemirsiu.“ Ir pabandyti tai pajausti. „Tu niekada nemirsi, niekada! Tai tiesiog neįmanoma… Tu niekada nemirsi, niekada! Nes niekada negimei . Aš esu tai, kas niekada negimė, nemirs”…

Nieko sau, ar ne? Tai atveria visai kitokią būties perspektyvą. Tai va, dažniau sau primink, nes tai yra motyvacija iš Dvasios lygio.  Tavo dvasinei esačiai taip ir yra – ji niekada negimė, ji niekada nemirs. Todėl, jei žvelgiame taip, jei pasistiebiame ligi tokio požiūrio, mus tai tarsi katapultuoja į protu nepasiekiamą, tačiau visiškai realų dvasios amžiną gyvenimą be mirties ir gimimo.

“Aš niekada nemirsiu. Ir tu taip pat. Savo Esme, savo Esmių Esme. Nes niekada negimei nei tu, nei aš, Tai, kas yra mūsų Esmė. Nei mes gimėm, nei mirsim. Buvom, esam ir liksim visiškai laisvi, absoliučiai laisvi savo amžina dalimi”.

Kada mes sakome sau, kartojame sau: „Aš niekada nemirsiu. Aš niekada negimiau, todėl niekada nemirsiu“, – ir žiūrime į tai kaip į tiesą, tai aktyvuoja mumyse tą dalį, kuriai tai yra tiesa, tai yra mūsų dvasinę dalį!

Kam to reikia?

Tai verta padaryti, kad neįvyktų visiškas atsiskyrimas nuo Dvasios, kuris ir vyksta – per susitapatinimą, per visišką susitapatinimą, per didelį susitapatinimą su laikinomis savo dalimis: emocijomis, kūnu, mintimis, energijomis, aplinkybėmis, asmenybe… Tai  ir formuoja kančią. Tačiau kada per teisingą, nukreiptą į dvasią teiginį nukreipiame save dvasios link, ji mus iš viso to vaduoja, padeda pažvelgti į viską iš visai kitos – nemirtingos, laisvos – būtybės perspektyvos.

Iš Dvasios pasaulio visada yra lengviau akcentuoti vaduojantį Vienį, nes Vienis būdingas būtent Dvasios pasauliui. Iš jos gimsta įvairovė, ji pagimdo įvairovę, bet ji pagimdo įvairovę iš Vienio.

Ir vėlgi, kada yra sunku, primink sau: „Aš niekada nemirsiu“. Tu niekada nemirsi, nes niekada negimei. „Niekas negali manęs sunaikinti. Aš esu amžina, nesunaikinama, niekada negimusi, niekada nemirsianti dvasinė esmė. Viskas įmanoma – nėra to, kas galėtų mane sunaikinti. Nėra tokių dalykų, kurie galėtų mane sunaikinti, neegzistuoja”.

Mūsų, kaip negimusios dvasinės būties, niekas negali sunaikinti, tai neįmanoma. Todėl mąstyk taip: „Viskas, kas man bevyktų, tik sustiprina mane“. Ir taip ir bus. Pasirink šitaip, ir tu pasirinksi būti beribių galimybių dvasia, ir ji galės tave palaikyti savo beribėmis galimybėmis. Tu atsiversi tiesioginiam dialogui su dvasia, nes tik iš jos gali ateiti palaikymas tokiai būties motyvacijai.

Mūsų būtis yra žmogiška, mirtinga. Tačiau mūsų būtis tuo pačiu metu yra ir dvasinė. Mūsų būtis yra ir Sielų būtis. Mūsų būtis gali padėti išsiskleisti mūsų sielai jau per šį įsikūnijimą. Mūsų būtis gali padėti aplinkinėms asmenybėms išsiskleisti per Sielą, ją pajausti, suvokti. Padėti veikti gyvenime kartu su Siela, sutartinai. Mes vienas kitam, būdami kartu, galime padėti tai prisiminti. Padėdami vienas kitam, galime padėti ne tik asmenybei, bet rūpintis ir mūsų Sielų bendrabūviu, bendradarbiavimu.

Dar mes galime priminti vienas kitam, jog aukščiausiame lygyje esame ir Tai, kas niekada nemirs ir niekada negimė, tai yra – amžinoji dvasia, kurioje esame viena, didysis Vienis. Ir tai iš karto yra laimė. Tai iškart suteikia  pakylėtos laimės išgyvenimą. Kartu su laisve. Tame būvyje iš karto yra laimė, Nirvana, Nirvanos trupiniai, Nirvanos krislai. Nirvanos spindulėliai skleidžiasi, kada mes ne tik protu pasakome, bet ir išdrįstame įnerti, įslysti, įeiti į tą pasaulį,   dvasios pasaulį. Išdrįstame jį išgyventi, pradėti dialogą su savo Aukščiausiąja, amžinąja esatimi.

O kam tai reikalinga? O todėl, kad kitoks būvis kupinas kančios, kad jis vis tiek baigsis.

Aš sau turiu dar tokią motyvaciją, kuri man veikia ir atrodo tinkama. Pažiūrėk, gal ji tiks ir tau. Aš sau sakau: „Viskas, ką bedaryčiau, vaduoja mane. Tai tik laiko klausimas, kada tai, kas dabar vyksta, ims veikti taip, ims veikti vaduojančiai, ką aš bedaryčiau.“

Ir tai nereiškia, kad darai bet ką. Jeigu iš tikrųjų tau svarbu išsivadavimas, tai tuomet tinka šita motyvacija: „Ką aš bedaryčiau, kur bebūčiau, visa tai vaduoja mane. Ką aš bedaryčiau, kur bebūčiau, galų gale mane tai veda į išsivadavimą“.

O kam to reikia, to išsivadavimo?

„Ai, – gali sakyti, – visai man čia patinka, aš visai laimingai gyvenu, iš ko gi čia vaduotis?“ Ką gi, iki kiek metų? Kol jau pradės viską skaudėti? Kol suprasi, kad reikia mirti, ar tebebūsi laimingas? Šiame gyvenime daug momentų, kurie yra skausmingi, be galo daug.

Tačiau yra būdai išvengti to skausmo. Buda apie tai kalba, liudija. Kad įmanomas išsivadavimas, būtis, kurioje nebebūtina gimti į fizinį kūną, gimstantį iš kraujo, per kančią, ir nuolat mirti su kančia. Gyventi trumpai, bręsti rūke, iliuzijoje, augant smegenims, rankoms ir kojoms. Kentėti užgriuvus ligoms, nuovargiui,  karščiui  ir šalčiui, badui ir emociniams praradimams, traumoms, artimųjų netekčiai, senatvei ir mirčiai.

Dabar mes gyvename pakankamai saugiame, gerame periode be karų, epidemijų. Pasižiūrėkit, dar visai neseniai siautė maras, karas, badas, agresija. Išgyvendavo iš šeimos pavieniai kūdikiai, žmonės gyvendavo iki trisdešimties metų. Dar visai neseniai žmonių gyvenimas buvo panašus į baisų košmarą – su purvu, su utėlėmis, baisiomis ligomis, badu… Nežinia, kaip vystysis toliau mūsų civilizacija, ar išsaugosim mes tą komfortą, kurį dabar turime – tai nėra savaime suprantama, tai pasiekiama didžiule kaina.

Taigi galima sakyti vienareikšmiškai, jog fizinis įsikūnijimas yra  iš tiesų rizikingas sielos bei dvasios sumanymas įgyti įvairiapusę patirtį. Juk  šio mūsų fizinio kūno mėsa, kauleliai, vidaus organai, smegenys yra labai pažeidžiami: šiam kūnui reikia visokių rūbų, skafandrų, maisto, tualeto, vaistų ir daugybės daugybės visokių gudrybių, kad tik Dvasia, kaip nors įlindusi į tą kūną, ten kažkaip išbūtų nors kiek ilgiau ir dar laiminga. Tai tikrai nepaprastai rizikingas būdas, visiškas ekstremumas, kiek kasdien kuo reikia pasirūpinti. Net labai norint, lieka nedaug laiko dar išpešti ką nors dvasingo.

Na, realiai žiūrint, argi ne taip? Vaikai, šeima – tai taip pat ekstremumas. Štai, tą padariau, tą padariau, tą padariau!… Vaikams! Tėvams! Šeimai! Vyrui! Žmonai! Namams! Aha!.. O, va, dabar padarysiu Sielai ir Dvasiai! Dėl to,  dėl šių daugybės poreikių, sąlygų, kuriomis tenka pasirūpinti pasauliečiui žmogui, stengiantis užtikrinti laimingą ar bent saugų gyvenimą, šis įsikūnijimas iš tiesų yra ekstremalus dalykas. Juo labiau, jei norime, gyvendami pasaulietinį gyvenimą, užtikrinti dar ir dvasinius savo poreikius. Tai iš tiesų nėra lengva.

Pagalvokite – juk  po sąlyginės fizinio kūno mirties,  kai nebeturime šio  kūno, turint kaip grubiausią astralinį kūną, jau nebereikia valgyti, jau nebūtina statyti iš plytų namų.  Jau išsilaisvina didžiulės atsargos energijos sąmonei gyventi kitaip. Jau iš karto atkrenta daugybė ekstremalių aplinkybių, kurios kelią įtampas, pavojų fiziniame įsikūnijime.

Pakylėtieji Mokytojai nebesivargina formuodami fizinį ar astralinį kūną, bet turi galimybę veikti šiame fiziniame pasaulyje, formuodami savo pasireiškimus tiesiai iš aukštesniųjų pasaulių. Sakysite, tai tik labai tolima siektinybė? Taip. Be ji yra reali. Tobulėdami mes galime išmokti reikštis ir fiziniame pasaulyje, jei jis mums toks svarbus ar jei yra poreikis, formuodami savo pasireiškimus jame be būtinybės gimti mirtingame kūne. Tai ir yra pasikylėjimas – tobulas žemesniųjų kūnų suvaldymas bei galimybė reikštis žemesniuose pasauliuose be mirtingų įsikūnijimų.

Tačiau, kad tai nebūtų tik egzaltuota romantika, yra svarbu suvokti  konkrečiau ir paprasčiau: „O kas tai yra?“  O tai yra išėjimas iš būtinybės maitinti fizinio kūno ląsteles ląstelėmis, suktis tame mirimo-gimimo, materijos mirimo-gimimo rate.

Kur gyvena Budos?

Mes štai kartais kreipiamės į visų laikų nušvitusias Budas. Tikime, kad jie kažkur gyvena, kad jie kažkur yra…

Kaipgi taip gali būti? Tačiau juk žinote, kad Dvasia tam, jog galėtų būti, neprivalo būti kur nors.  Ji gali būti visur ir niekur. Niekur ir visur. Jai nereikia lokalios vietos pasireiškimams –  namų iš plytų arba iš astralinių energijų, arba net iš mentalinių energijų nebereikia. Tačiau ji gali stebėti, gali suvokti, gali išgyventi – tai ir yra Budos būvis: gebėti turėti tą rezultatą, kurį mes turime per fizinį, per astralinį, per mentalinį, per kauzalinį kūną, gebėti turėti tą patirtį ir tą rezultatą be visų šitų tarpininkų, veikiant tiesiogiai įvairiausiu būdu – mums įsivaizduojamu ir neįsivaizduojamu būdu – tiesiogiai iš Dvasios. Keliaujant kosmosu, veikiant kosmose, tveriant, transformuojant ir, be abejo, prisimenant visą savo istoriją per milijardus metų be jokių pauzių – mirties, nebūties, skausmo ar dar kas tai bebūtų.

Štai kas yra išsivadavimas – gebėti atsiminti viską, turėti absoliučiai visą atmintį. Galų gale subręsti tokiai minčiai, pareikalauti iš savęs, iš Dvasios savyje, jog man reikalinga visa mano atmintis, visa, visa! Su viskuo, kas kada nors man vyko. Ar kada nors tai darėte? Ar buvo kilusi tokia idėja? Bet tai ir yra nušvitimas, tai ir yra išsivadavimas. Čia panašiai kaip toj istorijoj: „Tai ir gerai, kad kavos negėrėm…“ Užmarštis… Bet vieną dieną gali prisiminti: „Klausyk, mes gi ėjom kavos gerti ir mus juk vaišino!”

Taigi idėja apie tobulą nušvitusią atmintį, apie tobulą nušvitusią valią, apie tobulą nušvitusį žinojimą, kada žinojimas nebūtinai vienu metu aprėpia absoliučiai viską, bet geba suvokti absoliučiai viską ta kryptimi, kur tai yra reikalinga. Įžvelgti tiesą, priežastį ir pasekmę. Argi tai ne laimė? Jūs nenorėtumėte matyti variantus? „Jeigu pasirinksiu taip, tai tada bus taip, taip, taip ir taip. O jeigu pasirinksiu taip – bus šitaip, taip, taip ir taip.“ Žinoti, kodėl skauda inkstai, kodėl tėvas toks, kodėl mama, kodėl įsikūnijimai tokie, o ne kitokie…

Nušvitusių Budų būvis, namai – beribis Dvasios pasaulis. Taigi čia esame žmonės, kurie bent jau nutuokiame apie Dvasios pasaulio buvimą ir apie tai, kad jis visiškai šalia. Ir sakome: „Mes tik neprabudome, užmigome“.

Ką reiškia „užmigome“?  Tai va ir yra, kad nesuvokiu, pamiršau, kad galiu prisiminti. Pradžioje bent jau suvok, prisimink, kad gali atsiminti… Panorėk, pradėk eiti ta kryptimi. Gali pradėti eiti sąmoningai ta kryptimi, jog tu vaduoji savo Sielą. Tavo sąmonė, sklindanti šiandien per šią asmenybę, vaduoja ir tavo Sielą eiti nušvitimo link, tai yra savęs vadavimo link, kai sąmonė skleisis, reikšis tiesiogiai per Dvasią, su visomis jai būdingomis savybėmis, tai yra gebėjimu prisiminti viską, suvokti viską, įžvelgti viską ir gebėti veikti ten, kur jai to reikia, taip, kaip jai to reikia… dorybingu būdu.

Aš niekada negimiau. Aš niekada nemirsiu. Nėra nieko, kas galėtų mane sunaikinti. Nėra nieko, kas galėtų paveikti mano laisvę, Dievą manyje. Esu viena su juo dvasioje. Tai niekada nekito, tai niekada nepasikeis. Man reikia tiesiog prabilti į jį – besąlygine meile, besąlyginiu tikėjimu, valia, kuri gali viską, ar sąmone, kuri nori žinoti viską.

Tokia motyvacija galioja tik dvasiai mumyse – Aukščiausiajai esačiai, nemirtingai, laisvai, neužmigusiai materijos sapne. Todėl ji žadina drąsuolį, todėl baugina miegančius.

Siela, ar jau išsimiegojai majos pataluose, ar jau nori prabusti, brangioji?..

N. Gabija Wolmer

TOP