Apie karminį kūną ir jo virpėjimą
Dabartinė žmonija nejaučia, nefiksuoja karminio kūno virpėjimo. Ji jau šiek tiek orientuojasi, kas yra fizinio kūno judėjimas. Mes, kaip civilizacija, esame kaip kūdikėliai, kurie jau šiek tiek suvokia, kad kilnoja rankas ar kojas, bet ir tai dar ne visada.
Jau šiek tiek šiek suvokiame, kai banguoja mūsų emocinis kūnas, kada emocija didėja, mažėja ar keičiasi, pavyzdžiui, iš džiaugsmo į liūdesį, bet irgi ne visada, nors tai mūsų emocijų kūno gyvenimas, judesiai.
Mes jau šiek tiek suvokiame dar vieno mūsų kūno – mentalinio kūno – judesius. Jau yra šioks toks suvokimas, kad yra ne vien atskiros mintys, jų judėjimas, bet ir tam tikra talpykla, visuma, susijusi su mintimis, mąstymo procesais ir pasekmėmis, – mentalinis kūnas, jo judesiai: idėjų judėjimas mūsų sąmonėje, darbas su informacija, gebėjimas komunikuoti, unikalumas to, kaip mes komunikuojame, kaip greitai, kaip plačiai, kaip šabloniškai arba originaliai, su kokiu rezultatyvumu mes šnekame, mąstome, priimame informaciją, mokame ją apdoroti, išgauti iš jos tą tiesos grūdą. Vieni yra meistrai šioje srityje, kiti visai to nemoka, pasiklysta informacijos upėje, nemoka atskirti tiesos. Visa tai yra mentalinio kūno gyvenimas, unikalumas, apie tai vis tiek yra šiek tiek žinių. O apie tai, kad yra dar vieno kūno – kauzalinio, priežasties-pasekmės kūno, to kūno, kuriame yra įrašai, matrica visų buvusių įvykių, subtilios (ne žodinės, ne mintinės, ne materialios, o prasminės) informacijos kūno – gyvenimas, mes nelabai susimąstome, mes jo nefiksuojame.
Neretai kauzalinis kūnas ima judėti, virpėti, kai priartėjame prie ko nors labai reikšmingo, svarbaus, prie mūsų likime svarbios situacijos. Pavyzdžiui, žmogus pajunta tą atsiradusį kauzalinio kūno virpėjimą ir po to įvyksta avarija. Tie, kurie įpratę jausti ir fiksuoti šio kūno virpėjimą, gali jį suvokti kaip nerimą ir nuojautą, kad nereikia važiuoti. Bet dažnai mes nežinome, kas galėjo atsitikti, ir todėl mums nėra kaip įvertinto to, ką jautėme, ir to kūno, kuriuo jautėme.
Tačiau karminio kūno virpėjimas nebūtinai turi būti susijęs vien su blogais įvykiais – juk jame yra daug įrašų ir apie gerus dalykus. Ir kai artėjame prie žmogaus, kuris į gera pakeis mūsų gyvenimą, ir kai prie žmogaus, kuris į bloga pakeis mūsų gyvenimą, abiem atvejais atsiranda kauzalinio kūno virpėjimas, tačiau pirmuoju atveju įkvepiantis, antruoju atveju slegiantis, tarsi žinotum, kad neaišku kodėl nenori bendrauti su tuo žmogumi.
Kartais žmogus, kuriam lemta suvaidinti fatališką vaidmenį mūsų gyvenime, mums sukelia pasibjaurėjimą. Pirmu momentu mes pajuntame kažkokį atstumiantį efektą: „Fui. Nenoriu aš su juo bendrauti. Jis negeras“. Aišku, tai subjektyvus vertinimas, bet kartais jis yra objektyvus ta prasme, kad instinktyviai, intuityviai mes pajuntame bangas, ateinančias iš mūsų kauzalinio kūno, ir jos perduoda signalą iš mūsų į mentalinį ir astralinį kūną. Tada gimsta baimės, pavojaus jausmas, noras bėgti ir mintis: „Tai blogas žmogus, pavojingas žmogus“. Taigi jei mes nors šiek tiek pradėtume geriau jausti savo kauzalinį kūną, mes geriau jaustume ir likimo bangas – tas tendencijas, kaip juda, kurlink juda mūsų gyvenimas, mūsų likimas. Tačiau tam reikalinga didelė jautra ir etika, nes jei žmogus nėra etiškas, tada jis linkęs naudoti atsiveriančią informaciją savo naudai, o kitų žalai. Be abejo, tada jam nebus leidžiama gauti informaciją bei apskritai priartėti prie kauzalinio lygmens, kauzalinio (karminio) kūno jutimo ar gebėjimo juo operuoti.
Karminiai dalykai yra įvairūs. Karma nėra bausmė – tai didžiulė dovana, įprasminanti pasaulį. Juk jos dėka, jos atminties dėka, dieviškosios atminties dėka, dieviškojo teisingumo dėka, to, kad viskas yra atsimenama, įrašoma ir įkūnyta karmos dėsnyje, dėka pasaulis gali likti prasmingas, gali tęsti būti prasmingas. Gali būti atpirkimas, atpildas – anksčiau ar vėliau – skrodžiantis mirtį, anapusybę, skrodžiantis visus matavimus ir karma todėl yra ne tik bausmė ar gąsdinantis dalykas, bet ir didžiulė dieviškojo teisingumo dovana, dieviškosios amžinosios atminties, į kurią mes visi artėjame, galimybė ir dovana.
Nijolė Gabija Wolmer
