Apie draugystę ir bendražygius
Kviečiu prisiminti draugystės dvasią, bendraminčių, bendražygių dvasią. Priminti sau, kad mes esame ne tik kiekvienas sau atskirai po vieną, bet taip pat ir visi kartu – kolektyvas, komanda, dvasinė gentis. Mes kartu. Suradome vienas kitą, kad padėtume vienas kitam. Jei neturėtumėte nei vieno bendraminčio, bendražygio, turbūt ieškotume, ar ne? Galvotume: “Kaip norėčiau jų turėti, kaip norėčiau juos sutikti, surasti, kaip būtų nuostabu… Nejausčiau tokios vienatvės, izoliacijos dvasiniuose poreikiuose, pasaulėžiūroje. Turėčiau savo gyvenime tuos, kurie gali mane suprasti, su kuriais galiu pasitarti apie dvasines praktikas, gauti atsakymą…”
Bendraukite kaip sielos – ne tik kaip asmenybės
Tačiau, jei norime, kad bendražygiai iš tiesų suteiktų mums tai, ką gali duoti geriausio, leiskite jiems bendrauti su jumis kaip su artima siela – ne tik kaip su mirtinga asmenybe. Jūs turite panorėti, kad tai vyktų. To beveik niekur nėra – kolektyvo, kur bendraminčiai nuolat suvoktų, prisimintų, jog bendrauja ir sielos, ne tik asmenybės. Kur stiebtųsi bendrauti siela su siela… Tai jūsų pačių darbas – panorėti, išdrįsti, patikėti tuo, ta skraja svajone, kad esate verti turėti erdvę bendražygių, kur bendrauja siela su siela, Amžina Esmė su Amžina Esme. Žodžiais sunku tai nusakyti, bet tokiame bendravime vyksta stebuklai, spontaniški atsivėrimai, įžvalgos…
Pasvajokime apie tokią draugų, bendražygių erdvę! Ateikime pas bendražygius ne tiktai kaip pas bendražygius-asmenybes, bet ir kaip pas bendražygius-sielas, kur šalia tos regimos fizinio kūno dalies yra didžiulė paslėpta lyg ledkalnis, neregima informacija, didžiulės neregimos galios… Nežinomos jūsų asmenybei, tačiau žinomos jūsų sielai. Jei iš tiesų panorėtume, pasistengtume, mes imtume jausti, nujausti, prisiminti, ką iš esmės mums reiškia vieno ar kito bendražygio siela, ką jau esame kartu patyrę, ką esame pasižadėję kartu atlikti…
Panorėkime apsikeisti tuo. Juk tam turi būti kažkoks pareikalavimas, užklausa, poreikis. Yra poreikis – tik tuomet iš paskos ateina ir realizacija. Tad norėkite turėti mistiškus, įkvėptus bendražygius, kurie sąmoningai bendrauja siela su siela, ne tik protas su protu, ne tik širdis – į širdį. Pasvajokite, panorėkite juos turėti, tik tuomet taip galės ir būti.
Taip, mums tenka spręsti kažkokius kasdienius rūpestėlius – buitinius ar dar kitokius. Bet tai neturėtų uždengti esmės – neturėtų būti tiktai tai. Panorėkite turėti įkvėptą, pakylėjančią erdvę, bendraudami su bendražygiais, leiskite, kad jus vestų Dvasia. Juolab, jog mūsų kelyje esate apmokyti kvėpavimo, energetinių bei dvasinių technikų, kurios padeda suformuoti sąmoningą ryšį su siela, net su savo Aukščiausiąja dvasine esatimi. Esate apmokyti bei dauguma mokate pakylėti savo sąmonę į sąmoningą ryšį, bendravimą su savo siela, su Dvasiniais jūsų sielos Mokytojais. Taigi išmokote to kiekvienas sau – individuliai bendrauti su savo siela, su dvasios pasauliu, su savo Aukščiausiaja esatimi. Tačiau laikas išeiti iš asmenybės atskirtumo ir šioje srityje tapti sąmoningai bendraujančiam su kitomis sielomis ir sielų lygyje. Aš kviečiu šiam sąmoningam pokyčiui, šiam požiūrio, bendravimo pokyčiui. Juolab, kad sielų pasaulyje, prieš įsikūnijimą, taip trokštame, taip ilgimės, jog įsikūniję nesijaustume vieniši ne tiktai kaip asmenybės, bet ir kaip sielos. Tam reikia sąmoningo žvilgsnio, požiūrio, jog šalia manęs – ne tik regima bendraminčio, bendražygio asmenybė, bet ir artima siela, pasirinkusi bendrą dvasinį kelią, bendras dvasinio tobulėjimo praktikas, bendrus Dvasinius Mokytojus.
Vidinis darbas
Yra įvairūs vidiniai darbai, kuriuos mes atliekame arba neatliekame. Norint viską lengva nutąsyti, suprastinti. Galima nutąsyti Kristų, Budą, Motiną Teresę… Kažkas daro šitą darbą – desakralizuodamas tai, kas yra šventa, sakralu, stipru. Kažkas daro kitokį darbą – sakralizuodamas kasdienybę, asmenybes, santykius.
Mes galime ir mūsų santykius nutąsyti, nuvulgarinti, nupaprastinti – išimti, ištrinti, eliminuoti iš santykių svajonę, stebuklą, širdingumą. Bet mes galime daryti priešingą darbą, sakralizuodami mūsų bendrą buvimą. Prisimindami, kad tam bendrabūvio sakralizavimui yra priežastys – tai mūsų siela ir dvasia mumyse. Bet turi būti poreikis ne tiktai asmenybės, gilus sutikimas: tegul mūsų bendravimas bus gilesnis. Turi būti sutikimas mažiausiai sielų lygyje, taip pat dvasios lygyje, kad tai gali vykti, kad tai reikalinga.
Jūs turėtumėte patys nesuplokštinti, nesuprimityvinti savo bendražygių. Tai yra daryti tą sakralizavimo procesą, nuolat prisiminti tai. Kai ateinate susitikti, kai įeinate pro duris į bendrą dvasinio tobulėjimo erdvę, įeikite kaip Amžina Esmė… Įeikite kaip Persikūnijanti Esmė! Kaip ta sakrali gyvatė, kuri vis nusineria odą! Kaip gyvatė nusineria savo odą, taip siela nusineria įsikūnijimą kaip rūbą ir vėl užsiaugina. Ir vėl… Įeikite pakylėję savo sąmonę, pakylėję savo širdį, jausmus arčiau sielos, dvasios pasaulio. Įeikite, pakylėję savo jutimus, savo klausą. Įeikite, pakylėję, sakralizavę savo žvilgsnį į bendražygį, į dvasinį kelią, į tai, ką kartu atrandame, patiriame.
Stipriausi yra sielos saitai
Ko gero, vis dėlto stipriausieji saitai yra susiję su siela, su jos poreikiais. Nes dvasiai mumyse visaip gerai – visur, visaip, visada, visuomet gerai. O sielai yra kitaip. Taigi yra svarbu suvokti, kad tai, kas mus iš esmės sieja, yra ne asmenybės dalykai – šie yra jau kaip kristalai, iškrintantys, besikristalizuojantys iš sielos poreikių. O tai, kas iš esmės sieja, tas esminis ryšys, yra ryšys tarp sielų, kurios sau išsikėlė kažkokius bendrus uždavinius: kažką suvokti, kažko neprarasti, nepamesti takelio į dvasinę šviesą, žmogiškumą, nedegraduoti ydose, padėti viena kitai evoliucionuoti, sustiprėti sunkumuose. Tie bendri uždaviniai yra pagalba, siena, į kurią galima atsiremti, kada pavargai, pasidalyti rūpesčiais, baimėmis. Jūs turėtumėte būti tie, kurie vieni kitiems padeda sunkią minutę – psichologiškai, emociškai sunkią. Tie, kurie padeda surasti savo vidinę jėgą.
Vidinė jėga – kas tai?
O kas gi yra ši dvasinė jėga? Ją įvardinti galime per dorybių suvokimą – per jas mes galime ją aptikti, per jas mes galime geriau atpažinti dvasios jėgą žmoguje. Per dorybes mes net galime įvardinti, kuo ši dvasinė jėga yra unikali, kiek ji stipri, kiek ji plati, universali ar ribota konkrečiame žmoguje. Be dorybių sąvokos mums būtų sunku, net neįmanoma to padaryti.
Ką turiu omenyje?
Dažniausiai žmonės dvasios jėgą suvokia kaip tvirtybę, kaip valią pasipriešinti sunkumams, valią nugalėti, valią pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tai pirmiausiai iškyla sąmonėje, kai paminima dvasios jėga. Taip, dvasios jėga taip reiškiasi. Tačiau dvasios jėgos pasireiškimai gali būti ir kitokie, besireiškiantys per savybes, kuriose mes tos dvasios jėgos neatpažintume, nes ji ne vyriška, o minkšta, veikianti labiau ne siekiant tikslų materijoje, o siekiant kitų – dvasinių ar humanistinių – tikslų. Tai dvasios jėga, besireiškianti per atjautą, taurumą, garbę, besąlyginę meilę, pasiaukojimą, pagarbą, sąmoningumą, tikėjimą, geranoriškumą, taikumą, nuoširdumą, tikrumą, darbštumą, atsakomybę, ištikimybę, draugiškumą, laisvę ir kitas dorybes. Juk retai tesusiejame dvasios jėgą su šiais pasireiškimais.
Visa tai yra dorybės. Dorybės, kuriose reiškiasi dvasios jėga. Dorybės, kurios paprastai mažiau siejamos su dvasios jėga, nes ne tokios aktyvios, ne tokios vyriškos. Tačiau visa tai yra mūsų dvasios jėga, įgyjanti naujas kokybes, pereidama per žmogiškų bei sielos uždavinių prizmę bei įgydama naują dieviškumo išraišką žmoguje. Ši dorybių įvairovė, gausa atspindi skirtingus dvasios jėgos aspektus, pasireiškiančius per žmogiškosios būties bei veiklos įvairovę.
Be dvasios jėgos išugdyti šių dorybių neįmanoma. Būtent dvasios jėga padeda mums reikštis dorybingai net ten, kur šis dorybingumas bus aplinkinių mažai suvokiamas ar mažai vertinamas arba įvertinamas visai ne kaip dvasios jėga, o kaip silpnumas. Juk neretai taip būna, kuomet ugdome, pavyzdžiui, besąlyginę meilę. Ją mažai kas supranta, dar mažiau kas ją atpažįsta arba sąmoningai ugdo. Tačiau kuomet tai darome, aplinkiniai neretai galvoja, jog esame silpni, nuolaidžiaujantys kitiems, neturintys savigarbos ar net kvaili. Kad pajėgtume tęsti besąlyginę meilę, mums prireikia didelės dvasios jėgos. Panašiai ir kitas „ minkštos“, subtilias dorybes, kuriose dvasios jėga yra sunkiai atpažįstama, mažiau regima. Visgi visos šios dorybės yra dieviškumo, dvasios jėgos pasireiškimai skirtingais aspektais.
Kai išbandymo metu mes vienas kitam primename jėgą ir šviesą, kurią turime savyje, mes tai darome, atgręždami žmogaus sąmonę į jo paties dorybes. Juk kartais mes patys nusisukame nuo savo šviesos ir jėgos, jos nebesuvokiame… Vietoj tikėjimo, kantrybės, meilės ar atkaklumo pasirenkame įtūžį, nusivylimą, cinizmą, neapykantą ar kitokią silpnybę, tai yra tamsą savyje.
Bendražygių pagalba yra ne tik tai, kad paskolintų pinigų, kai bėda, kad padarytų kokį darbą, kurio patys negalime padaryti, kad nuvažiuotų, nueitų kažkur, paskambintų, parašytų, atlieptų… Taip, ir tai taip pat, būtinai. Bet ši pagalba yra dar ir pagalba padėti draugui sustiprėti: padėti, atgręžiant jį į jo paties jėgą, kurią jis savyje turi, sustiprinant jo šviesą, jėgą, jo dorybes, jam pačiam primenant jo dorybes. Tai atrodo paprasta, bet dažnai mes tai užmirštame. Tai labai svarbi ir veiksminga pagalba žmogui – priminti, atgręžti jį į jo paties šviesą, į jo paties dvasios galybę. Tai yra labai daug. Kada žmogus nepasitiki savimi, kada jame nugali abejonės – padėti tokiu būdu.
Kartais, kad mes galėtume žmogų atgręžti į jo dvasinę jėgą, mums reikalinga didžiulė meilė ir valia. Valia, noras atgręžti žmogų į jo šviesą ir jo jėgą. O tai ir yra jo sielos išugdytos dorybės. Kada mes tai darome, jeigu mes tai padarome, tam reikalingi ne tiktai žodžiai – tam reikalinga tam tikra valia, meilė, energija. Mes turime sueikvoti tam tikrą energiją. Mes turime pasitelkti savo valią, nes tai ne visada yra lengva: atgręžti nuo tamsos, nuo griuvimo, nuo silpnybių, nuo nepasitikėjimo – tai yra nuo ydų, nuo degradacijos svertų – į žmogaus jėgą ir šviesą. Mes turime tai padėti padaryti vienas kitam.
Ir todėl yra svarbu aiškiai žinoti savo jėgą, ją mokėti įvardyti. Kažkam tai yra Džiugumas, kažkam – Tikėjimas, kažkam – Tvirtybė, kažkam – Besąlyginė meilė… Atsigręžk pats į savo esminę jėgą, į savo esmines dorybes, kurios yra tavo atspara. Tai kaip kraitis jaunamartei: ji gali labai nepasitikėti savimi, nes užmiršo, kad turi didžiulį kraitį. Taip ir siela – jinai yra nuveikusi didžiulį darbą. Ir jeigu asmenybė nesuvokia, kokį didžiulį darbą nudirbo siela, iš gyvenimo į gyvenimą labai brangia kaina ugdydama dorybes, jinai yra kaip ta jaunamartė, kuri nežino, kokį didžiulį kraitį turi.
Sielos kraitis – dorybės
Todėl yra labai svarbu mums patiems atsigręžti į tą darbą, kurį nuveikė mūsų siela bei kurio rezultatais mes galime naudotis, jei juos suvokiame. Ne įsikūnijimai svarbu, kiek jų buvo, ką fizinis kūnas juose darė, bet svarbu, ką siela juose savimi sukūrė, kokias kokybes ji pati įgijo.
Juk pastatyti namai sugriūva, vaikai numiršta, parašytos knygos ar muzika kažkada užsimiršta, mokslo atradimai kažkada pasensta, tačiau tai, ką siela įgyja kaip naujas, joje sustiprėjusias, išryškėjusias dorybes, lieka su ja iki laikų pabaigos, iki sielos galutinio nušvitimo. Dar ilgiau – iki to laiko, kai ji nusprendžia sugrįžti, ištirpti Didžiajame Dvasios vandenyne, iš kurio kažkada išėjo. Ir net tuomet ji šių dorybių šviesą bei jėgą atsineša įliedama į bendrąją dieviškos sąmonės talpyklą, praturtindama ją savo ilgos evoliucijos didžiuliu dvasiniu darbu, įdvasinančiu pasaulį, kuriame gyveno. Manau, tai ir yra mūsų didysis darbas – parnešti Viešpačiui dovanų, padauginus, išauginus, įprasminus tas vertybes, kurias gavome, pradėdami šią kelionę…
Sielos turtas – tai tos dorybės, kurios jau yra tiek stiprios, jog į jas ji jau gali atsiremti kaip į savo jėgą sunkumų bei išbandymų metu. Jos yra garantija, jog siela jau nebeprasmegs kiaurai, nevaldomai krisdama į vis gilėjantį degradacijos, prastėjančių įsikūnijimų bei kančios liūną.
Svarbu suvokti savo esmines dorybes, kurios galėtų būti kaip jūsų vėliava, sielos vėliava, kuri plazdėtų virš jūsų, primindama tolesnius sielos evoliucinius uždavinius.
Ji turi tam tikras spalvas. Pavyzdžiui, viena siela užmokėjo krauju, mirtimi, praradimais už tai, kad galėtų išugdyti Drąsą, Tiesą, Laisvę bei Tikėjimą kaip savo svarbiausias dorybes, vertybes. Tai gali būti išreikšta kažkokiais charakteringais simboliais, kažkokia spalva, kuri atspindi drąsą arba tikėjimą. Ir jeigu suvoki, kad tavo siela daug dirbo, yra daug paaukojusi už Tiesą, Laisvę, Tikėjimą, Tvirtybę – išsikelk sau tą vėliavą, suvok savo dvasios vėliavos, sielos vėliavos spalvas, esminę jos jėgą, šviesą ir turėk ją, suvok ją, nešk ją. Išreikšk tai sau kokiais nors tau suprantamais simboliais, kurie primintų esminius, didžiuosius sielos įdirbius, jos didžiąsias vertybes.
Kada įeini pro duris į bendrą dvasinio ugdymo erdvę, įeik ne tiktai kaip mirtinga asmenybė, kuri po keliasdešimt metų neišvengiamai mirs… O dar iki to laiko, o varge, turės dirbti iki pensijos, kamuotis su daug visokių problemų. Dirbti, uždirbti… O kartais taip pasijuntame. Tai yra todėl, kad akcentas per daug persikelia į asmenybę. Per daug užmirštame dvasią, kuri išvis jokių problemų neturi, ir sielą, kuri yra sprendėjas, tarpininkas tarp mirties ir amžino gyvenimo. Įeik į bendražygių erdvę kaip Amžina dvasinė esmė, stipri savo išugdytomis šventomis dorybėmis, kurios vertos papuošti simboliais tavo dvasios vėliavą…
Taigi prisimink tą savo sielos kraitį, savo esmines dorybes. Prisimink, kad tu per gyvenimą eini su jomis ir kad tai galima išreikšti kaip tavo vėliavą, – tas dorybės, kurias jau turi. Kažkieno tai gali būti Besąlyginė Meilė, Džiugumas, Tyrumas… Kito – Atsakomybė, Darbštumas, Nuoseklumas, Konkretumas.
Suvoki jas, turi jas? Tai gerai! Su jomis pakilk ligi Amžinybės. Jos yra tavo sielos garantas kelyje į nušvitimą.
Dvasios jėgos Vėliava
Kodėl sakau: „Vėliava“? Nes tas įdirbis turėtų būti jūsų Orumo šaltiniu. Būtent dorybės ir yra natūralus, tikras jūsų asmenybės ir sielos Orumo šaltinis. Nes jos, patys žinot, kaip nelengvai yra išugdomos. Jeigu jos išugdytos, būtent tai ir yra teisėtas jūsų Orumo šaltinis. Būkite orūs ne dėl pinigų, ne dėl kūno parametrų ar turto, ar dar kažko, net ne dėl profesinio statuso ar vardų. Būkite orūs dėl dorybių, suvokdami, kad jas ugdėte, vadinasi, suvokėte jų vertę, dabar suvokiate ir nesiruošiate jų atsisakyti.
Svarbus dalykas, kad žmogus gali būti jau įvaldęs dorybę, bet, jeigu jis ją nuvertina, gali prarasti ar sumenkinti, suniekinti. Todėl svarbu, kad dorybė tęstųsi, kad jos nebūtų išsižadama, kad tai, ką siela jau pasiekė ankstesniuose gyvenimuose, ugdydama dorybes, nebūtų prarasta, sunaikinta ar sumažinta, o dar labiau sustiprėtų, išryškėtų. Juk tai ir yra mūsų sielos šviesa, jėga…
Jeigu suvoksi savo esmines dorybes kaip esmines, kaip savo stiprybę, tai jos dar ir sustiprės. O kad galėtum tai padaryti, suvok – čia ir yra tavo Orumo šaltinis! Tai yra tavo sielos realiai nuveiktas darbas, turtas, unikalumas. Būtent šiomis stipriosiomis savybėmis mes ir galime padėti kitiems, nes tai yra mūsų Jėgos ir Šviesos šaltinis. Todėl yra labai svarbu suvokti savo jėgą ir šviesą sąmoningai, ligi išraiškos žodžiuose, išraiškos per dorybes žodžiuose, nes jomis tu gali padėti kitiems.
Jomis tu gali atgręžti kitą žmogų į jo Šviesą. Galbūt šio žmogaus dorybės yra kitos nei tavo. Bet savo stipriosiomis išugdytomis dorybėmis tu gali padėti jam atsigręžti į jo vidinę Šviesą, paskatinti tai, priminti. Atsigręžti su sielos Orumu, kad ir asmenybė vertintų tai, ką siela taip ilgai, patirdama tiek daug įsikūnijimų, tiek dirbdama ugdė.
Deimantai purve?
Mums yra svarbu kiekvieną dorybę, kurią esame bent kiek išugdę, vertinti kaip brangenybę. Juk mes nemėtome deimantų į purvą, jeigu jų turime. Ir perlų nemėtome. O dorybes, kartais būna, visuomenė sako: „Mesk į purvą, čia yra šiukšlė!“ Ir mes galvojam; „Tai išmest ar ne? Ar čia šiukšlė, ar čia vertybė? Ką čia daryt su tuo?“
Tai yra Kali Jugos padarinys – bandoma apverst aukštyn kojom. Mums išbandymas yra atpažinti. Mūsų sielos darbas – apskritai išgryninti susivokimą apie dorybes. Ir apie tai, kurios mano sielos jau yra išugdytos kaip stipriosios savybės, dėl ko jos gali būti mano Orumo šaltinis; aš galiu gerbti save dėl to ir kartu su pagarba vertinti, tausoti, puoselėti ir sergėti šias dorybes savyje. Sergėti suvokimu, jų tolesniu ugdymu, gebėjimu apginti, pateisinti (visų pirma savyje), gebėjimu suvokti jų svarbą.
Pavyzdžiui, tokią be galo svarbią dorybę kaip Džiugumas yra labai sunku pateisinti ir apginti pasaulio akivaizdoje. Nes tai atrodo panašu į lengvabūdiškumą. Bet tai nėra lengvabūdiškumas. Yra lengvabūdiškumas – yda, yra džiugumas – dorybė. Ir pačiam žmogui yra svarbu suvokti šios dorybės svarbą, prasmę, vertinti tai, apginti tai, visų pirma savyje. Vertybė, kada jinai yra suvokta, yra viena iš svarbiausių gyvenimo brangenybių ir jėgų. Dorybė – kaip gyvenimo jėga.
Nes į ką jūs galite dar atsiremti, kai nebelieka nieko? Pavyzdžiui, nebelieka pinigų, nebelieka artimųjų, nebelieka sveikatos, pripažinimo, nebelieka… nieko pasaulietinio. Kad nesusitraiškytumėte, jūs galite atsiremti į dorybę, pasakyti: „Ne! Yra čia Dvasios jėga! Bus čia Dvasios jėga!“. Jūs galite atsiremti į Tikėjimą: „Išspręsiu, rasiu būdą!“ Tai yra tos brangenybės, kurios, jeigu žmogus nors šiek tiek turi pirminę dorybę -Tikėjimą ir Tvirtybę – atidaro brangenybių skrynią. Paskui šitas dorybes Besąlyginė Meilė, dar kitos…
Ir, galų gale, svarbu gerbti savo artimąjį, bendražygį už tas dorybes, už jo sielos darbą, kurį jinai nuveikė. Mums kartais atrodo, kaip čia dabar gerbsi bendražygį dėl to, kad jis džiugus? Argi čia jo darbas, nuopelnas? Taip, tai ne jo darbas – tai jo sielos darbas. Juk reikia daug nuveikti, kad išpuoselėtum ir apsaugotum Džiugumą kali jugoje. O tu pažvelk į tai kaip į jo Sielos darbą: kaip reikėjo tai branginti ir puoselėti nuo liūdesio, nuo nevilties, nuo skepsio, nuo cinizmo, nuo griozdiško sunkio, nuo vartotojiškumo… Tai yra pergalingas švytintis sielos darbas. Va, tu gali tada pasižiūrėti kitaip į savo draugą, bendražygį, pamatydamas, iš kur tos jo savybės, kurios, jeigu mes žvelgiame į jį kaip į asmenybę, atrodo: „Na, jis yra ir yra toks! Ot, jam pasisekė, geri genai, gimė geroj šeimoj.“ Tai yra iliuzija, kad „pasisekė“. Bet jeigu mes žiūrime, kad tai yra sielos darbas, visai kitaip atrodo.
Štai kad ir Kūrybingumas, pavyzdžiui. Vienas yra numarinęs savyje Kūrybingumą arba pasakęs: „Ech, dabar niekaip neišeina! Reikia pinigus uždirbinėti. Kursiu, kai geriau gyvensiu. Arba po mirties.“ O kitas sako: “Ne! Niekas kita nesvarbu – aš dabar kursiu!“
Tada visai kitaip galime pasižiūrėti į draugą, mokydamiesi iš jo, jeigu suvokiame, kad tie įdirbiai nėra savaime duota, nukritę kaip atsitiktinumas, kad už visa tai užmokėta tam tikra kaina. Yra sielos pasirinkimai regimi už to, koks jis yra, ir drauge sielos darbas. Ir mes galime surasti tada daugiau, dėl ko gerbti savo bendražygį, kada dažniau į jį žiūrėsime kaip į sielą ir į amžinąją tveriančią dvasią, ne tik kaip į asmenybę. Mums bus lengviau priimti unikalumą, atlaidžiau žiūrėti, matyti sakralesnę jo dalį.
Pažvelk į draugą sielos akimis
Na, štai, tokie mes įvairūs susirinkome čia – įvairios sielos. Ir vis dėlto poreikiai bendri: nedegraduoti, bet evoliucionuoti dvasiškai, padėti vienas kitam tą padaryti. Mūsų užduotis yra padėti ir įvertinti vienas kitą… Ne nuvertinti, o įvertinti vienas kitą. Ir tą jūs galėsite padaryti tik tuomet, jeigu žvelgsite į savo bendražygį bent jau sielos akimis – sielos, žvelgiančios į sielą, dvasios, žvelgiančios į dvasią. Ne asmenybė į asmenybę – mes jau tą mokame, mes jau tą darėme, bet naujai – siela, žvelgianti į sielą. Toks žvilgsnis skatins atsiverti kitokius įdirbius. Tegul bus tam pareikalavimas, poreikis: „Aš noriu tavyje regėti sielą. Aš noriu žvelgti į tave kaip sielą – atsiverk man. Siela, atsiverk man, aš pasižadu nenaikinti tavęs, suprasti“.
Turi būti ir atsakas, be abejo, ir atsakomybė į tuos atsivėrusius dalykus atliepti etiškai, draugiškai, labai geranoriškai. „Būk su manimi kaip Siela, žvelk į mane kaip Siela. Siela, kur tu?“- turėkite tokį pareikalavimą. Patys darykite bendravimo erdvę stebuklingą. Kada susirinks žmonės, skubantys bendrauti kaip siela su siela, kada jie pro duris įeis kaip Amžinos Esmės, ta draugystė, tas bendravimas bus stebuklingas, keičiantis, transformuojantis vien dėlto, kad susirinko draugai, bendražygiai, kurie mena tai, kad jie yra siela ir dvasia, ir tik po to asmenybė. Tam ir pakabinsime skambaliuką prie įėjimo, kad kiekvienas įeinantis, praeidamas pro jį, paskambintų, prisimindamas: „Aš esu ne tik asmenybė, bet ir siela, ir amžinoji dvasia. Aš esu dieviškoji triada : Asmenybė, Siela, Dvasia. Aš suvokiu, kad čia susirinko sielos, padedančios viena kitai pamatyti, suvokti savo Šviesą ir Jėgą, įveikti silpnybes ir tamsą. Įeinu čia, nešdamas savimi savo sielos šviesiuosius įdirbius, kaip jos turtą. Įeinu, padėdamas bendraminčiams atsigręžti į vienas kito dvasinę šviesą bei jėgą į sielos dvasinį turtą – dorybes, kurias ji taip ilgai puoselėjo.“
Tą ir norėčiau, kad padarytume. Tuomet giliai prasminga bus bendraminčiams būti kartu, rinktis, praktikuoti, stengtis.
Nijolė Gabija Wolmer
„Trijų Brangenybių“ klubo susitikimas, 2016