Apie drąsą ir gąsčiojimąsi
Kai kurie žmonės yra įpratę gąsčiotis. Kas truputį nutinka ir: „Oi, kas bus? Oi, jau turbūt bus negerai. Kažin, ar gerai aš čia padariau, ar ne? Oi, gal aš čia jau netinku, ne vietoj?“ Tai yra visiškai netinkamas nusiteikimas dvasinėse praktikose.
Suprantu, kad jis, ko gero, gimęs toje sieloje, kuri yra jautri ir kuri ilgą laiką turėjo labai gerą aplinką, leidusią jai taip išsilepinti. Nes tik saugioj aplinkoj (paradoksas!) mes galime įprasti taip gąsčiotis. Jeigu aplinka labai rūsti, tai tas besigąsčiojantis nurimsta. Tai faktas. Bet kai yra lepinamas vaikas, tai puiki terpė išmokti gąsčiotis, nes visi stebi ir visąlaik gauni meilės, rūpesčio ir taip svarbu gąsčiotis. Iš pradžių gal gerai, bet paskui mama išeina arba numiršta, o jūs liekat vieni, toliau besigąsčiojantys. Jūs neretai bandot ją pakeisti artimaisiais, mylimaisiais, kas vėl bus išklausytojai jūsų gąsčiojimosi. Bet čia vietoj gryno produkto – meilės ir tiesiog rūpesčio – gaunate pusfabrikatį. Jūs pakeičiate tikrą procesą nesuvoktu manipuliavimu ir tai yra liūdnas vaizdas.
Kodėl Liūdnas? Nes toks žmogus iš tikrųjų kuria sau nelaimingą karmą, nelaimingą likimą. Tai vištos perekšlės su viščiukais pasaulis. Bet ateina laikas viščiukui sparnus užsiauginti. Ir jeigu jau tas, kuris turi skraidyti, nebodamas vėjo ir šalčio, dar tebesigąsdina kaip viščiukas, tai yra liūdnas vaizdas, garbės žodis. Argi, pavyzdžiui, išaugęs erelis gali būti laimingas, jeigu tupi lizde, gąsčiojasi ir tupinėja aplink lizdą?
Na, pasiklausk, ar tau tai tinka? Nei kiek? Ne, tai ne. O jeigu tinka, tai apgalvok tai. Nes toks elgesys irgi yra pasekmė ir tobulėjame tam, kad pamatytume neadekvatumą, tai, ką jau laikas keisti. Pamatytume tuos dalykus, iš kurių jau išaugome – iš vaikiškų programų, iš kūdikiškų programų, jeigu jau turime prisiimti daugiau atsakomybės, pereiti į išmintingesnius ir brandesnius santykius. Besigąsčiojantis žmogus nėra ramus, neturi ramybės su tuo savo gąsčiojimusi iš įpratimo gauti iš pasaulio rūpestį, manipuliuojant tuo, kad jam kažkas blogo nutiko, kad išsigando.
Turėjote kažkada laimę – labai rūpestingą mamą, gal net ne vieną gyvenimą. Ir dabar, jeigu esate tokia moteris, pati stengsitės išauginti besigąsčiojančius viščiukus. Tai va tam besigąsčiojančiam žmogui, kuris įprato taip būti, tu pasakyk: „Ar ne geriau tau bus pakeisti tą gąsčiojimąsi į nuoseklią ramybę, į ramią drąsą“.
Vėlgi kada sakai: „Būk drąsus“, suveikia šablonai. Dažniausiai įsivaizduojama, jog tas, kuris drąsus, nesaugiai gyvena, rizikuoja. Bet tai nėra tas pats – būti drąsiam ir rizikuoti. Tai yra siauri šablonai. Jeigu tiktai suvokiame, kad drąsus žmogus, vadinasi, neapgalvotai puolantis į pavojus. Nebūtinai taip yra.
Drąsa gali būti rami. Rami drąsa, kas tai yra? Kvėpuok ramia drąsa. Drąsa gali būti nuosekli. Drąsa gali būti taiki. Drąsa gali būti skaidri. Drąsa gali būti džiugi. Drąsa gali būti tikinti. Ir taip pat drąsa gali būti niūri. Drąsa gali būti maištinga. Drąsa gali būti agresyvi. Drąsa gali būti nenuosekli. Neduok Dieve, tuomet. Kita vertus, žmogus, kuris yra nuosekliai ramiai drąsus, nepuls nei į pavojus, nes jis daug užmokėjo pereidamas per pavojus, juos įveikdamas ir likdamas drąsus. Jis žino, ką reiškia pavojus, ir be reikalo nerizikuoja. Gali būti neatsargus ir bailys. Gali būti drąsuolis, kuris yra atsargus. Gali taip būti? Kitas evoliucinis žingsnis. Gali būti neatsargus drąsuolis (vadinasi, drąsa yra neatsargi evoliuciškai). Bet gali būti atsargus ir drąsus žmogus. Geras variantas.
Kita vertus, mums dažnai atrodo, jeigu būsiu drąsus, mane puls ir prišauksiu daug pavojų. Bet tai galioja tiktai nebrandžiajam drąsos ugdymo periodui, kada visi ir jaučia, kad tu dar nesi drąsus, tu dar tiktai ugdai drąsą, ir ją išbando. Bet kada tavo drąsa tampa nuosekli ir nekintanti, kada ji tampa rami, neatšaukiama, tada ji ima justis aplink tave, tavo lauke. Ji tarsi sako: „Nepulk šito žmogaus be reikalo, nereikia – jis apgins save“. Vadinasi, nuolatinė, pastovi, rami drąsa yra taip pat susijusi ir su pasiruošimu apginti save – nebūtinai fizinį kūną, svarbiausia tai, kas jums šventa.
Tai yra labai reikalinga dvasiniame kelyje. Todėl, kad jeigu žmogus nėra pasiruošęs apginti tai, kas jam šventa, nereikia jam tų šventenybių daug duoti. Tegul jis nors mažytį, bet šventą dalyką turi ir būna pasiruošęs jį apginti. Jei nepajėgs, tai maža ką ir praras jį praradęs. Štai todėl, jeigu jūs einate dvasiniu keliu, reikia ugdyti ne tiktai švelnumą, jautrumą arba meilę, bet ir ramią drąsą, pasiryžimą apginti tai, kas jums yra šventa. Tai yra būtina, neišvengiama, kitaip jūs nesate pasiruošę eiti toliau. Turėkite tą mažą, kas jums yra šventa, išmokite tai apginti ir jau bus gerai.
Dar kitas dalykas, jog, kai žmogus suvokia, kad jam trūksta, pavyzdžiui, drąsos ir gebėjimo apginti savo vertybes, pirmuose etapuose jis vis tiek tą daro neišvengdamas savo paties agresijos, nemoka suvaldyti savo santykio su drąsos vibracijomis – jos jam lengvai perauga į agresyvumą. Va, čia irgi yra vidinis darbas. Sakykim, pavyzdžiui, jums neretai to prireikia, kada praktikuojate, prisisodrinate naujų, aukštesnių dvasinių energijų, esate kažkokie pasikeitę ir aplinkinis pasaulis skuba suponuoti į jus nerimą, rūpestį, negatyvą: „Kas čia tau? Turbūt blogai kažkas įvyko?“ Jie bijo jus prarasti, nerimauja dėl to ir todėl suoponuoja į jus negatyvą, kad jums kažkas blogo įvyko, net jeigu tai neįvyko. Taigi jūsų vidinis darbas ir yra susitinkant su pasauliu perduoti ramiai, drąsiai ir kantriai tą žinią, jog neįvyko blogų dalykų, jog įvyko geri dalykai, gerieji pokyčiai, kurie yra neatšaukiami. Argi jūs ruošiatės juos į nulį suvesti? Arba į dar blogesnę būseną, nei buvote prieš tai?
Mums reikėtų, kad nesueitų į nulį niekada, o po truputėlį augtų. Tai reikia tą ir suvokti: „Įvyko gerieji pokyčiai. Aš nesiruošiu jų suvesti į nulį arba atsisakyti. Aš ruošiuosi tai išsaugoti ir po truputėlį auginti. Gerieji pokyčiai įvyko“. Ir va čia mes dar pamatysime, kad neretai mums reikia kantrios drąsos – drąsos ir kantrybės. Ramybės, kantrybės, drąsos. Perduodant žinią – apginant savo interesus, tai, ką jūs gavote, kad galėtumėte praktikuoti, kad jūs galėtumėte tai įtvirtinti.
N. Gabija Wolmer