Apie atkaklumą, padidėjusį jautrumą ir realizacinę jėgą

Kartais žmonės skundžiasi, guodžiasi: „Štai, pradėjau praktikuoti, lyg ir gerai, o po to taip negerai pasidarė, vėl viskas blogai, kaip anksčiau, vėl kažkokios baisios nuotaikos, pyktis – ir šis, ir tas, ir anas“. Aš net straipsnį rašiau  šia tema (www.dharma.lt svetainėje yra čia), jog kai pradedame dvasinį kelią, po kurio laiko sukyla banga karminių drumzlių, kurias sujudiname, prasideda valymosi procesas: išlenda  pykčiai ir t.t. Tačiau tai yra  tik vienas aspektas, dėl ko tai gali vykti. Jis nebūtinai yra pagrindinis mūsų bėdose.

Yra ir kitas aspektas – pradėję aktyvų sąmoningą dvasinį kelią, imame išsiskirti iš visumos, iš pilkos masės. Juk žmonės yra ne tik materialios būtybės, mes esame ir astralinės bei mentalinės būtybės. Esame panašūs į susisiekiančius indus, tarp kurių nuolat cirkuliuoja astralinė energija. Mes ne tik atskiri indai (ir tai taip pat), bet ir susisiekiantys – astralo lygmenyje esame kaip vanduo, kaip takios energijos.

Prieš pradėdami aktyvų dvasinį kelią, mes dažniausiai savo energijomis esame panašūs į bendrą žmonių visumą, masę – esame tiesiog vienas iš daugybės. O tai reiškia, jog energijų lygmenyje atrodome pakankamai pilkai. Dabartinėje realybėje, kali jugoje, astralo lygmenyje klaidžioja ypač daug visokių tamsių astralinių būtybių. Galite tai laikyti humoru arba tiesa – bet jų pilna. Reikia nemažai pastangų joms atsispirti, apsaugoti savo astralinį ir kitus kūnus.

Kol jūs nieko ypatingo nedarote, esate kaip ta pilka masė – tiesiog kažkoks dėmesio į save neatkreipiantis žmogus. Bet kai pradedate praktikuoti, šiek tiek išsiskiriate iš bendros žmonių masės,  tarsi iškišate virš jos galvą, ji išsiskiria iš tos masės savo švytėjimu. Na, ir ką? Och, kaip tai skanu įvairiausioms astralinėms tamsioms esmėms. Vienu žodžiu, laimikis tamsioms astralinėms esmėms, kurios noriai maitinasi mūsų energijomis, jei nemokame jų prie savęs išlaikyti. Juk supykus, susierzinus mūsų energijos plaikstosi tarsi šuorai, bangos, kurias lengva atplėšti nuo bendro auros tūrio, pasisavinti.

Na, pačioje pačioje pradžioje jūs turite gynybą kaip kiekvienas naujokas – kaip kokį geltonpūkį viščiuką dvasinio kelio pradžioje jus visapusiškai saugo. Bet paskui, po kiek laiko, jau leidžia bandyti eiti savo jėgomis: „Na, susiprask, jau pačiam laikas veikti, gavai praktikų, ar ne? Žinai, kaip reikia apsisaugot, jau pradėk aktyviau praktikuoti, saugoti save pats, bent bandyk tai daryti!“ O juk žmogus apie tai nesusivokia: gavęs kelis astralinius smūgius, patyręs sunkias emocijas, pradeda savęs gailėti, dar mažiau praktikuoja, nes ėmė abejoti. Tuomet jis gali   sakyti: „Kas gi man pasidarė? Kodėl man taip nebegerai! Ar tai dėl to, kad pradėjau dvasinį kelią? Gal jis neteisingas? Gal man dar anksti?“ Tada klausiu: „O ką praktikuoji?“ Pasirodo, jau ir nepraktikuoja.

Bet  gerai, kad jis dar skundžiasi. Nes paskui jau nebesiskundžia – tai yra jau labai blogai! Suprantat? Jis jau tarsi astraline žaliava tapo – apkramtytas, apvalgytas ir, vienu žodžiu, jau ne gyvena, o lyg šliaužia, dejuoja, na, kažkaip, tiesiog, kad išliktų.

Pirmyn ar atgal?

Kad to nebūtų, yra keli variantai. Vienas – grįžti į tą pilką masę ir taip ir likti, būti, nes, „jeigu išsiskirsiu iš kitų, tai mane vėl kramtys, puls“. Na, tai ką – būti kaip visi, nieko nekeičiant? Šiame gyvenime, ligi mirties, kitame gyvenime ir dar kitame – suktis samsaroje be išėjimo, bijant nors kiek išsiskirti iš bendros masės? Ar tai priimtinas variantas? Ne, ne variantas! Arba tai variantas, kurio mes galime nesirinkti!

Taigi, jeigu mes nesirenkame subliukšti, pasiduoti, atsitraukti po pirmų sunkumų, jeigu mes renkamės sėkmingą dvasinį kelią, tuomet vertėtų praktikuoti tai, ką gavome. Bent jau tęsti praktikuoti – kantriai, nuosekliai, nesiblaškant. Tai vienas dalykas. Be to, reikia įsiklausyti į patarimus, kuriuos gavote ir jų laikytis. Juk jie duodami ne šiaip sau. Tai nėra tiktai žodžiai – tai pagalba patarimu, atėjusi iš patirties. Tik įtvirtinus praktikų įpročius, darant jas kasdien, susiformuoja ir maldos laukas. Jį sustiprinę kasdieniu įpročiu, pajausime   ir iš praktikų išaugusią apsaugą.

Apie padidėjusią jautrą

Kiekviename dvasinio tobulėjimo etape gali prireikti vis kitokių savybių, gebėjimų. Praktikuodami kartu su augančiomis galimybėmis imame daugiau jausti bei suvokti, tuomet galime daugiau ir padaryti. Tačiau išaugusi jautra yra ir išbandymas – ne tik galimybė. Padidėjusią jautrą galima naudoti išmintingai arba kvailai. Galima labai sureikšminti savo padidėjusį jautrumą ir imti tai dramatizuoti: „O, Dieve mano, aš toks jautrus žmogus – ypač, išskirtinai jautrus!!! Kaip man dabar gyventi reikės?!“

„Na, gal tau variantas – grįžti atgal, į ankstesnę būseną, nebepraktikuoti ir nebeturėti tos ypatingos jautros? Variantas ar ne? Na, būsi vidutinybė, plauksi, tiesiog plūduriuosi samsaros vandenyse – plūduriavimo variantas! Juk būtis pati savaime prasminga – prisimeni?“

Kartais taip spekuliuojame su savimi, užuot sustiprėję. Būtis prasminga, tačiau ji prasminga ir tada, kada ne tik plūduriuojame pasroviui, nešami likimo srovės, bet ir tuomet, kai valingai kreipiame savo gyvenimą norima kryptimi! Ji visada prasminga, bet gali būti skirtingos kokybės…

Taigi tą padidėjusį jautrumą, kuris atsiranda kartu su nuolatine dvasine praktika, pasirodo, galima išmokti reguliuoti. Apie tai jums kalbėjau. Pasakojau, dalinausi savo patirtimi, kai, praktikuodama budizmą, vienu metu buvau labai išjautrėjusi – čakros atsivėrė, aura išsiplėtė ir t.t. Tuomet – skirtingai nei jūs dabar – dar neturėjau šalia nieko, kas man galėtų patarti, ką galėčiau padaryti, kaip sau galėčiau padėti.  Budistų lamos apie tai nešneka. Man skaudėjo – skaudėjo aurą. Skaudėjo tiesiog būnant tarp žmonių, važiuojant autobusu. Automobilio tuomet neturėjau, reikėdavo autobusu važiuoti. Man skaudėdavo važiuoti autobusu! Jausdavau vieno žmogaus nesveikas kepenis, kito – inkstus, trečio – širdį, kito…  Išlipdavau iš autobuso tarsi sulamdyta, tarsi ligonis, susirgęs visų važiavusių kartu ligomis. Ką daryt, ką daryt?.. Neiti iš namų, tiesiog kentėti? Tuomet dar nežinojau, kaip nuraminti šiuos atsiradusius energijų rezonansus su kitais žmonėmis, visko teko mokytis savarankiškai. Skausmas – didelis ir griežtas mokytojas!!! Po to suradau būdus, jais ir dalinuosi.

Ką gi, dabar jūs žinote, kad tai galima reguliuoti, kaip tai galima reguliuoti. Žinote, jog aurą galima išskleisti, išplėsti arba, atvirkščiai, sutraukti prie savęs, koncentruoti, sutankinti. Pasirodo, tai padaroma ne taip jau sudėtingai, tik reikia daryti, tikėti, nepasiduoti pasyviam bejėgiškumui. Mes galime, net būdami jautrūs,  nebesikankinti dėl to, jog jaučiame aplinkinių žmonių auras, jų ligas kaip savas. Mes galime mokytis reguliuoti – kada, kaip stipriai jaučiame aplinką arba kiek priveriame save nuo aplinkos poveikio mūsų aurai.

Pasirodo, reguliuoti savo aurą tiek, kiek tai reikalinga per didelės jautros sumažinimui, nėra taip jau sudėtinga. Tai gan lengvai pasiekiama žmogui, kuris nemeluoja, yra vientisas, kuris yra darnoje su savo astraliniu, mentaliniu kūnais, su savo valia. Juk paskui nemeluojančio žmogaus mintį paklusniai seka astralinio kūno energijos. Žmogaus, įpratusio sakyti tiesą, astralinio kūno energijos seka paskui jo mintį taip, kaip paklusnus šuo seka paskui šeimininką. Juk astralinis kūnas hierarchiškai yra pavaldus mūsų mentaliniam kūnui, vibruojančiam aukštesne vibracija nei astralinis kūnas. Žmogus, įpratęs sakyti tiesą, intuityviai jaučia, kas realu. Jis neduos sau neįvykdomų komandų. Tačiau jeigu suformuos mintyse liepimą: „Mano aura sutankėja, koncentruojasi, prisiveria nuo aplinkinio pasaulio įtakų tiek, kiek to reikia sveikatai bei saugumui“, taip ir įvyks – astralinis kūnas, įpratęs klausyti, atitikdamas vidinę tiesą, atliks veiksmą, sutankinantį, koncentruojantį žmogaus aurą.

Panašiai kaip gero šeimininko šuo, kai jam sakoma „sėsk“, sėda, kai sakoma „bėk“, bėga, taip ir žmogaus, įpratusio nemeluoti sau, mintinis įsakymas yra vykdomas jo astralinio kūno, pasąmonės, valios, jei tik tai yra įmanoma.

Bet jeigu meluojame, įprantame dažnai meluoti, astralinis kūnas žino, jog mūsų mintinis įsakymas gali nieko nereikšti arba reikšti priešingą dalyką, nei sakoma, todėl jo nebūtina vykdyti. Tuomet jis ima delsti, abejoja arba apskritai nereaguoja į mūsų mintis, o kartais reaguoja chaotiškai, neprognozuojamai. Panašiai kaip dažnai meluojančio šeimininko šuo: jeigu žinos, kad šeimininko pasakymas „sėst!“ kartais reiškia stoti, kartais sėsti, o kartais dar kažką, tiesiog nebeklausys, nereaguos į liepimą.

Tokiu atveju, net jeigu sakysit: „Koncentruoju aurą“, – astralinis kūnas, įpratęs prie melo,  lauks. O gal tai tik juokas ar šiaip sau pasakymas,  gal melas, gal reiškia dar kažką?  Ir nebereaguos, vienareikšmiškai vykdydamas tai, ką išgirdo. Astralui nebebus dėsnis, įstatymas, jog tai, kas pasakyta,  šventa – viskas, būtina vykdyti, nes tai yra tiesa, nes tai yra instrukcija vykdymui!

Kodėl taip svarbu vykdyti savo pažadus

Štai dėl ko yra taip svarbu vykdyti tai, kas nuspręsta, mąstyti tai, kas yra tiesa, ir vengti nesąmonių, netiesos, iškraipymų net smulkmenose. Be vidinės tiesos, įpročio nemeluoti sau mes nesusitarsime su savo pačių vidinėmis dalimis, jos mūsų neklausys, mus ignoruos!

Dėl to yra svarbu iki smulkmenų stengtis įvykdyti tai, ką sau pažadėjome. Tai svarbu ne tik tam, kad pasaulis, žmonės mumis tikėtų, kad patys savimi tikėtume, bet ir dėl to, kad mūsų pačių dalys – astralinis kūnas, jausmai, pasąmonė, mūsų valia – mumis tikėtų ir tikėdami bendradarbiautų. Būtent tai yra viena priežasčių, suteikiančių didelę realizacinę jėgą sprendimams. Išvada: nori būti vientisas, turėti didelę savo žodžio realizacinę jėgą – nemeluok sau, neapgaudinėk savęs.

Tačiau yra ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, yra etapai, kada tiktai mąstome, apmąstome: „Gal taip daryti,  o gal geriau anaip, gal šitaip, na, gal darysiu taip…“ Bet dar nepadarėme konkretaus sprendimo. Tokiu atveju mūsų kitos, ne mintinės, dalys dar nežino, kaip reaguoti. Jos neįsijungia į kokio nors tikslo vykdymą. Ir tik tuomet, kai padaromas aiškus sprendimas, mūsų jausmai, pasąmonė, valia įsijungia, padėdami vykdyti priimtą sprendimą.

Todėl yra gerai užfiksuoti sau pačiam momentą, jog yra padarytas sprendimas, jį sau pačiam išryškinti. Jeigu mąstėme, vienaip ir kitaip analizavome ir padarėme sprendimą: „Tai svarbu padaryti, tai būtina padaryti!“ Paklausk paties savęs, pačios savęs: „Tai ar sprendimas jau padarytas? Ar aš jau padariau sprendimą? Ar nusprendžiau? Ar man tai jau aišku?“ Jeigu nėra užtikrintumo, reikia vėl ieškoti varianto, kuriuo tikėtume, kuris mums būtų tiesa.  Jeigu jo sau nerandame, taip ir pasakykime sau patiems: „Aš dar nežinau, kaip darysiu. Dar nepadariau aiškaus sprendimo, man neaišku, kaip, aš dar ieškau.“ Tuomet ir mūsų pasąmonė, astralinis kūnas, valia taip pat nusikreips ieškoti būdo, atsakymo, kaip yra geriau elgtis. Tai suteiks jėgą, intuityvumą mūsų  paieškai.

Jeigu kelsime sau tokią sąlygą – užfiksuoti susitarimą su pačiu savimi, savo sprendimą, padaryti jį sau patiems aiškų – tada atsakingiau jį darysime, iškelsime į priekinį sąmonės planą šituos procesus. Tuomet ir pasąmonė suklus, ir valia susitelks, suvokusi, jog yra ieškomas kelias, sprendimas, būdas ar tikslas. Arba, jog yra padarytas aiškus, svarbus sprendimas, kuris privalės būti įkūnytas.

Tačiau kai toks sprendimas jau padarytas, būtinai jį įkūnykime! Juk kada darėme sprendimą, prieš tai turbūt gerai apgalvojome viską? Apmąstėme aplinkybes, savo galimybes ir t.t. Ir, remdamiesi analize, duomenimis, padarėme sprendimą. Todėl gerbkime jį, tą sprendimą, jei jis buvo gerai apgalvotas, pasvertas, ir jį įkūnykime! Tik rezultatas patvirtins arba paneigs, kad jis buvo teisingas arba ne. Jeigu sprendimas neįkūnijamas, nes vėl pasirodė kitaip, vėl suabejojome ar nusprendėme kitaip, neįkūniję to, ką prieš tai nusprendėme, tuomet negalėsime žinoti savo sprendimų tikrumo. Būsime visą laiką abejojantys ir negerbiantys savęs, netikintys savimi, nieko rimto neįkūnijantys. Jokie neįkūnyti sprendimai, pamąstymai, net jei atrodo labai protingi, neturi svorio, nėra verti pasitikėjimo – juk jie nepatikrinti patirtimi!

Todėl, kad mums patiems būtų aiškiau, svarbu fiksuoti savo sprendimus: „Aš nusprendžiau, apmąstymų laikas baigėsi. Sprendimas padarytas! O jeigu nuspręsta, vadinasi, bus ir padaryta!“

Labai svarbu, kad tai taptų norma, dėsniu: „Nuspręsta, vadinasi, padaryta!“ Jaučiate, kokia tokioje pozicijoje jėga?!

Tačiau visi žinome, kaip nelengva kartais būna įkūnyti savo sprendimus, net ir labai stengiantis. Todėl dažnai traukiamės nuo vienareikšmiškų, stiprių sprendimų. Visgi be jų mūsų realizacijos jėga taip pat nebus nedidelė. Akivaizdu, kad prieš darydami juos, mes giliai mąstysime, bandysime pajausti: ar pajėgsiu tai įvykdyti? Tikrai? Ar tai mano jėgoms, ar ne?

Tačiau jeigu mes įprasime taip daryti, jeigu tai taps taisykle – jūsų pasąmonė tai perims, jūsų astralas tai perims: „Pasakė – vadinasi, šventa! Viskas! Tai būtina įvykdyti!“ Tada jūsų žodis, mintis įgis realizacinę jėgą, jūsų sprendimai įgaus jėgą. Tuomet, jeigu jūs pasakysit: „Mano aura išsiplečia!“ – ir jūsų astralinis kūnas supras, jog tai būtinai turi būti įvykdyta, ir ims vykdyti – tiesiog išplės aurą! Jeigu sau pasakysite: „Sutankinu, koncentruoju aurą, priveriu ją nuo pašalinių, nereikalingų įtakų“, – jis tą ir padarys! „Viskas, pasakė – ir šventa! Jokių kitų variantų!“  Juk mūsų astralinis kūnas moka daug daugiau, nei apie tai žino protas! Astralinis kūnas moka valdyti mūsų aurą – ją išplėsti ar sutraukti, koncentruoti, apsaugoti. Tačiau reikia mokėti duoti jam tinkamus nurodymus, mokėti jam tinkamai vadovauti protu, įpročiais.

Įkūnydami tai, kas nuspręsta, mes kaupiame tiek žodžio, tiek valios realizacinę jėgą. Mes turime būti tikri, teisingi,  patikimi savo sprendimuose – visų pirma patys sau. Žmonės negali mūsų jausti kaip patikimų, jeigu mes patys sau nesame patikimi, suprantat? Bet jeigu yra taip, kad „pasakiau-padariau“, tai jaučiasi per jūsų aurą. Tam žmogui, kuris taip veikia, nereikia net kalbėti apie tai – prie jo artėjant jau jaučiasi, kad su juo nejuokauk, nes jeigu jis pasakys ką nors, kad padarys, tai taip ir bus. Esat sutikę tokių žmonių? Tapkite jais!

Tai, ką aš jums pasakoju, atveria priežastį, kodėl neapsimoka meluoti pačiam sau, tolimoje perspektyvoje visiškai neapsimoka! Nes sugriauni savo paties karalystę. Tavo paties kūnai tavęs neklauso – jūs galit įsivaizduoti, kokia katastrofa! Valia mumis netiki, mūsų astralinis kūnas, mūsų emocinis kūnas mumis netiki! Še tau, kad nori! Susipykau su pačiu savimi! Štai taip: melagiai apgauna patys save. Žmonės, kurie nevykdo savo pažadų, apgauna pažadą sau. Tai labai nenaudinga. Jeigu jūs neįvykdėte savo įsipareigojimo – visų pirma sau pačiam, neapgaudinėkit savęs, nesislėpkit į krūmus. Lįsit į krūmus, astralas vis tiek jus suras ten: „A! Labas! Tu čia? O aš tave matau!“ Bus labai gėda! Suprantat? Na, taip! Nuo savęs nepasislėpsi! Sąžinė, astralas, pasąmonė, aukštesnės mūsų dalys mus visuomet regi, jaučia, kaip yra iš tiesų.

Tapkite patikimu žmogumi pačiam sau, kad jūsų valios srovė irgi įprastų prie tam tikro dėsnio, kad tai, kas ateina iš mentalo, iš proto, yra tiesa. Juk mes mąstome: „Gal padaryti taip, gal padaryti taip, gal šitaip, gal anaip?“. Po to į tą reaguoja astralas: „Oi, bijau, nepavyks, ai, ne, geriau atsisakau…“ Ir valia turi kaip nors reaguoti, o tai daugiau su bamba, su manipuros čakra yra susiję, valia turi kažkokiu būdu į tą procesą įsijungti.

Jeigu yra blaškymasis, jeigu yra dažnas neįvykdymas to, kas buvo nuspręsta, valia galų gale tampa tingi ir taip aktyviai neįsijungia į tai, ką sprendžiame. Na, o kam? O kam, jeigu vėl bus suabejota, atsitraukta? Savo valios jūs irgi neapgausite. Tuomet tampa sudėtinga sutelkti valią ir į ką nors  ją nukreipti, nes jūsų valia jumis nebetiki. Štai kaip! Įsivaizduojat?

Na, tai ką daryti? Taip ir gyventi susipykus su savo valia? Su savo jausmų kūnu? Pačiame minčių kūne susimakalavus kaip džiunglėse? Vaikštau po savo protą kaip po džiungles. Esu čia svetimas, aplinkui tigrai ir beždžionės, drambliai vaikšto, o aš vargana pelytė ten, ar ne? Tarp tokių savo minčių-baubų: „Niekas tau nepavyks! Pasaulis žiaurus! Geriau nei nepradėk!“ Čia gi tie baubai, ar ne? „Ai, geriau nei nepradėk, iš tikrųjų! Tau nieko nepavyks! Neberizikuok! Bus dar blogiau!“

Toks pasirinkimas – tai pasirinkimas būti silpnu žmogumi, kuriam „geriau nieko nepradėti, nes nieko nepavyks! Bus dar blogiau.“

Tai yra baimė priimti iššūkį. Be abejo, ta baimė gali būti dėl to, kad jau prarastos jėgos. Tuomet reikia susigrąžinti jėgas. Keisk gyvenimo būdą, keisk taip, kad tu jas susigrąžintum. Keisk įpročius.

Nuo ko pradėti ugdyti valią?

Tai nuo ko pradėti? Pradėk taip, kad po truputėlį grįžtų tikėjimas savimi, pasitikėjimas savimi, kad tavo valia tavimi vėl pradėtų tikėti, kad tavo astralinis kūnas vėl imtų pasitikėti tavimi, tavo žodžiais, tavo mintimis. Taigi pajunk žemesniuosius savo laidininkus – fizinį kūną, valią, astralinį kūną, mentalinį kūną – dvasiai. Kaip tą padaryti? Na, pavyzdžiui, pasakei, kad „aš būtinai, pavyzdžiui, šiandien atsikelsiu tokią valandą ir tada darysiu tai ir tai…“ Pasakei – šventa! Tą ir padaryk. Pradėk nuo pačių mažučių, disciplinos dalykų. Gerai, na, neužsikrauk per daug. Pradžioj sau išsikelk kokius nors visai nedidelius dalykus, bet kuriuos bū-ti-nai į-vyk-dy-si! Va, šitą, šitą, šitą, šitą! Padaręs tai, pasidžiauk pergale: „Valio!!!“ Tada pasakyk: „Na, mano astrale, matei?! Pasakiau – padariau! Matei ar ne?“  „Mačiau!“ „Gerai, bet to maža! Mano valia, matai?…“

Taigi šituose dalykuose, kada jūs ką nors pažadate sau ir įkūnijate, jūsų valia bendradarbiauja tame procese ir ji tiesiogiai žino. Ji tiesiogiai dalyvauja ir jūsų apmąstymų, ir jūsų sprendimų procese, nes sprendimui padaryti irgi reikalinga tam tikra valia, teisingai? Po to pakelti savo energiją ir pradėti vykdyti reikalinga valia. Tęsti iki rezultato irgi reikia valios. Ir užbaigti irgi reikia valios. Ji dalyvauja visame tame ir žino, kad jūs darote ir kaip jūs darote! Ir ji taip pat žino, kada jūs sprendžiate ir paliekate, bijote padaryti sprendimą. Nei vieno, nei kito nepadarau – konformistiškai, prisitaikėliškai elgiuosi, nes padaryti sprendimą, kad galutinai nepajėgsiu, puikybė neleidžia, ar ne? O nuspręsti, kad pajėgsiu, trukdo vangumas ir bailumas. Ir kalbu tada: „Kodėl pasaulis man neatneša visko ant lėkštutės?!“ Todėl, kad valios reikia, drąsos daryti sprendimus, prisiimti už juos atsakomybę ir vykdyti tai, ką nusprendei. Ir nebijoti susidurti su pasekmėmis, nelįsti į krūmus!

Kada jūs matote, kad jums nepavyko dedant visas pastangas, atsirado objektyvios, pusiau objektyvios kliūtys ar tinginys įsijungė, ar dar kažkas, ko, pasirodo, nenumatėt, svarbu prisipažinti: „Aš  neįvykdžiau savo sprendimo.“ Būtinai sau aiškiai reikia tą parodyti, suprantat? Būkite aiškume ir tiesoje. Žmogus, kuris renkasi būti visą laiką užsivėlęs: „Nei padariau, nei nepadariau, nei išsprendžiau, nei neišsprendžiau. Ar galiu, ar negaliu? Aš nei pats nežinau, ar galiu, ar negaliu, nes aš niekada savęs iki galo neišbandau. O atėjęs į pergalę ja netikiu. Atėjęs į pralaimėjimą irgi jo sau neparodau.“

Tuomet esi netikras, kaip sakoma, „falšyva dūšia“! Keiskis! Va, taip! Nori būti sėkmingas – būk sąžiningas žmogus su savimi! Liepsnos ieškok, tiesos ieškok! Aiškumo ieškok savyje. Išeik į jį, tapk sąžiningas su savimi. Tu gal nepareikalauji iš savęs tiek, kad būtum sėkmingas. Pavargai? Tada pailsėk, sukaupk jėgą. Tai yra galų gale pasižiūrėk į save rimtai. Kada, jeigu ne dabar? Jeigu spręsi, tai visada bus dabartis. Ji yra ir dabar. Dabar yra dabartis, kurioje tu tegali ką nors nuspręsti. Tu niekada nebūsi galutinai pasiruošęs, nes, jeigu svyruosi, abejosi, verksi kaip tas gluosnis prie vandens, tai visą laiką tiktai plūduriuosi samsaroje, niekad nesustiprėsi,  o ką jau bekalbėti apie išsivadavimą, kelią į nušvitimą?.. Tikėjimo reikia! Tikėjimo savimi, savo valia. Reikia valios, vainikuotos pergale. Sprendimo „Aš esu tvėrėjas“.

Pakelk save, patikėk savim, padaryk pergalingą sprendimą ir daryk iki galo. Gali nors vieną tokį pergalingą veiksmą padaryti ar ne? Ir per jį patikėti savimi. Gali. Kiekvienas gali, tereikia panorėt sutelkti dvasios šviesą ir jėgą. Ir tau ta pergalė bus didžiausia mokykla – švies tavo gyvenime, ves tave į priekį, bus tavo švyturys.

Taigi dar primenu, kad yra svarbu sau parodyti aiškiai, daryti tą aiškią analizę – tai yra vidinis darbas. Jį dirbti reikia! Tai yra darbas! Neregimas! Regimi rezultatai. Vadinasi, jeigu tu nepadarei ko nors, ką nusprendei, tada aiškiai sau pasakyk: „Matei? Nepadariau, nors nusprendžiau! Na, pliuškis esu! Va, padariau sprendimą ir neįvykdžiau! Na, pliuškis ir pliuškis! Negaliu savęs gerbti.“

Ir tai tave paskatins – juk visada žmogus yra gerasis žmogus, jame yra dievas ir jis  sako: „Kaip tai? Na, kaipgi aš pliuškis? Kaipgi aš galiu būti pliuškis?“ Valia prabunda, ji priešinasi tada: „Na, ne, klausyk, aš ne pliuškis! Aš galiu!“ Išsikelk sau uždavinį, atitinkantį tavo jėgas. Bet būtinai jį atlik! Eik su tais mažais laimėjimais, kuriuos gali pasiekti. Aš tau nesakau iš karto siekti nežinia ko! Ne! Bet jeigu jau nusprendei padaryti ką nors, kas yra tavo jėgoms, būtinai padaryk. Štai koks reikalas. Ir išryškink sau, jeigu tau pavyko, padaryk sau šventę: „Matai? Nusprendžiau ir padariau! Valio! Tai yra mano pergalė. Tai yra plius. Tai yra vienas žingsnelis išėjimo iš samsaros.“

Tokiu būdu didinkime tikėjimą savimi, pagrįskime jį realiais veiksmais. Žmogus negali tikėti, jeigu jis nevertas savo paties pasitikėjimo savimi. Kodėl jis turėtų savimi tikėti, jei nieko negali įvykdyti, ką nusprendęs? Net tuos darbus, kurie jo jėgoms? Jam nėra priežasties savimi pasitikėti – tas dievas jame, kuris gali viską, guli nieko neveikiantis, jis nėra pažadinamas, kad padėtų atlikti didelius ar net mažus prisiimtus darbus. Jeigu jis neišnaudojamas, tai ką? Tada lieka tik karmiškai sąlygotos dalys, kurios nežinia, kaip sureaguos, jomis nėra kaip pasikliauti. O tą dievą pažadinti, va, taip mes ir galim. Tai vienas iš būdų. Tam reikia orumo ir garbės, atsakomybės įkūnijant savo sprendimus, pripažįstant tai, ko mes nepadarėme, sąžinės, atsakomybės, orumo ir garbės.

Dabar jūsų bambos centras turėtų būti šiek tiek labiau prabudęs. Jaučiat tai? Tai manipura? Jinai bunda vien dėl tokio nusiteikimo, nes jis tinkamas jai prabusti. Matot, kaip tai vyksta? Jeigu nusiteikimas yra kitoks, jis gali žlugdyti jūsų valią, tada ji kaip tik užmiega: „Su tokiu nusiteikimu man nėra ką veikti! Ai, pamiegosiu dar kalpą…“ Variantas? Variantas! „Gal gimsiu kitam gyvenime avimi, graušiu žolę? Gal gimsiu Airijoj, kur ji bus sodri, o šeimininkas gal bus švelnus ir kirps švelniai…“ Na, kodėl gi ne? Variantas… Ne? Kas yra nebe variantas? Na, negali žinot. Tai kuriuo gi keliu pasuksime, ką pasirinksime: jog galime nuspręsti ir įkūnyti ar tik svyruoti, abejoti?

Indros sapnas

Pamenat? Juk mums yra perduota didelė išmintis per padavimus, visokius pasakojimus. Vienas iš jų yra apie Indrą, kuris dėl kažkokių dievų reikalų gimė kiaule. Pasirodo, net Indrą materija užmigdė. Tai buvo sėkminga kiaulė – didžiulė ir turinti daug vaikų, turėjo daug ėdalo ir purvo. O, jinai buvo tokia laiminga! Ir kai dievai jau norėjo ją pažadinti, nes ji turėjo įvykdyt kažkokį uždavinį, ši negirdėjo. Ji kriuksėjo ir buvo visiškai laiminga. Tuomet dievai sako: „Indra, prabusk, tu juk ne kiaulė! Tu – Indra!“ Tačiau kiek bešaukė dievai, Indra kiaulės kūne nieko negirdėjo. Baigėsi taip, kad tiktai papjovus, paskerdus kiaulę Indra išlindo ir atsipeikėjo, kad jis – ne kiaulė. Indra, dievų valdovas, galit įsivaizduoti?

Ši istorija yra pamokymas apie tai, kad materija užmigdo net Indrą. Įgyta forma diktuoja mums savo dėsnius visiems vienodai. Mes net ne Indros, ir ji mus migdo, bet vis tiek mes galime prabusti, mes esame jau prabudę šiek tiek, eikime pirmyn… Nebijokime sau parodyti tas dalis, kur mes, kaip Indra, esame užmigę – na, ir kas? Net dievai užmiega materijoje. O tu? Taip, ir tu, bet pripažink sau tai. Pripažinimas reiškia, kad gali būti geriau.

Kada turiu teisę pailsėti?

Yra dar  vienas aspektas, kuris taip pat svarbus – mūsų poilsio, atsipalaidavimo kokybė. Kada sau padarai aiškius sprendimus ir juos įvykdai, kartais didelėmis pastangomis, didesnėmis, negu įsivaizdavai, tada ramia siela gali pailsėti. Tada tavo sąžinė leis tau pailsėti. „Ar turiu teisę?“ „Aišku! Aišku, aš turiu teisę ilsėtis.“

O jeigu neužfiksuoji sau savo sprendimų, jeigu tu net nežinai, ar tau reikia to, ką tu darai, ar ne, ar tu įvykdei, ar neįvykdei, tai visą laiką bus neramu ilsėtis, nes tarsi nieko nepadarei, nieko neįvykdei ir visą laiką tuomet turi kažką dirbti – šonu-šonu, kreivai, na, kažkaip – neturi teisės į poilsį. Gali būti ir tokia priežastis, dėl kurios sau neleidžiame ilsėtis, negalime atsipalaiduoti. Mūsų pasąmonė žino, jog nesame jo verti, nes neatlikome pačių esminių, pradinių darbų – nesilaikome susitarimo su savimi! Kas turi būti padaryta, o kas ne. Kas jau yra padaryta, o kas – ne! Tuomet net jeigu gerai ką nors atliekame, vis tiek tuo netikime, nevertiname, neleidžiame sau atsipalaiduoti, pailsėti.

O jeigu yra aiškumas sau pačiam, tada gerai: „Dariau, dariau, padariau, – atsikabinkit nuo manęs! Aš ilsiuosi, viskas! Taškas! Poilsis.“ Taip? Ir žinai, jog, kai pailsėsi, vėl imsiesi aiškiai, konkrečiai veikti. Su sprendimu, su aiškiu rezultatu – laimėjimu arba pralaimėjimu. Nebijokim pralaimėjimų, mokykimės iš jų. Nei vienas nesame be pralaimėjimų. Pralaimėjimą, kai kažko, ką nusprendžiau, nepavyko įkūnyti arba pavyko tik pusiau, arba trečdaliu, – visada įvardink sau. Mokykimės iš to. Jeigu mes sau užmuiliname tai, kad nepavyko, mes neturime pamokos, mes iš savęs atimame tobulėjimo galimybę. Na, ką, argi ne taip?  Prieš kitus tada irgi muiliname: „Ne, iš tikrųjų tai man pavyko! Iš tikrųjų aš to ir nenorėjau! Iš tikrųjų aš norėjau kitaip!“ Astralas sakys: „Ką jis čia šneka! Tai kaip tada iš tikrųjų ten buvo? Tai kaip man reaguoti tada?!“ Jis negali susitelkti, jame pradingsta ta įkūnijimo aistra, jis tada niekuo nebetiki, jis tada nebetiki jūsų svajonėmis – va, tai yra baisu, tai yra dar viena galima katastrofa žmogaus, kuris apgaudinėja pats save.

Matot, kaip sunku būti konformistu. Tai yra toks sunkus darbas! Jeigu ką – čia buvo humoras…

N. Gabija Wolmer