84 įkvepiančios istorijos
Tai, ką anksčiau padarei, atspindi tavo kūnas ir padėtis. Visa, kas bus, priklauso nuo proto.
Kas pažįsta savo proto prigimtį, tas regi visus Budas.
Abhajadata
Žmogui būdinga siekti nemirtingumo, veržtis į jį, vaduotis iš apribojimų, baimių, siekti dieviškumo. Kai kurie žmonės tai realizuoja taip ryškiai, jog tampa įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems. Įvairiose dvasinėse tradicijose yra pasakojimai, liudijimai apie tokius žmones, dariusius stebuklus.
Norime jums papasakoti keletą tokių istorijų, aprašytų Abhajadatos knygoje „GALINGIEJI TANTROS MEISTRAI. 84 sidhų gyvenimai“. (Knygą galite įsigyti Udumbaros parduotuvėje: udumbarosparduotuve.lt).
Knygoje pasakojamos 84 istorijas apie sidhus, gyvenusius III-XII amžiuje. Tai 84 skirtingi nušvitimo keliai, įrodantys, kad dieviškumas slypi kiekviename iš mūsų, tereikia tik jį pažadinti, o žalingas emocijas galima transformuoti, panaudojant dvasiniam tobulėjimui.
Sidhai iš pradžių buvo paprasti žmonės. Jie gavo mokymą, atitinkantį jo prigimtį ir polinkius, praktikavo ir pasiekė tikslą: virto Vaiskiąja Šviesa – realizavo dieviškąją prigimtį.
Teigiama, jog šios istorijos yra tikros, tačiau, nepaisant to, kaip žvelgsite į sidhų stebuklus, – kaip į simbolį ar kaip į realybę, vis tiek jos vaduoja iš ribotumų ir atskleidžia, kokios didžiulės žmogaus galimybės ir kiek daug priklauso nuo tikėjimo savyje glūdinčia Dharma, Darna – pirmaprade Vaiskiąja sąmonės šviesa.
Štai viena iš tokių istorijų – apie medžiotoją.
Šavaripa
Mantros kalnyne, ant Vikramos kalno, gyveno medžiotojas, vardu Šavaripa. Jis žudė gyvūnus ir palaikė savo gyvybę valgydamas jų mėsą, taigi kenkė daugybei gyvų būtybių ir darė vien bloga. Kilnusis Avalokitešvara, pamatęs, kas gresia tokiam nedorėliui, pajuto jam atjautą ir, norėdamas jį pamokyti, apsireiškė medžiotojo pavidalu. Kai atėjo pas Šavaripą, šis paklausė:
– Kas tu toks?
– Aš irgi šavaris (medžiotojas) – toks kaip tu.
– Iš kokio tu krašto?
– Iš tolimo.
– Turi tik vieną strėlę. Kiek žvėrių galėtum ja nušauti?
– Tris šimtus.
– O! Ir mane išmokyk taip šaudyti! – pašaipiai šūktelėjo Šavaripa.
Kitą rytą bodhisatva nusivedė Šavaripą į didelę pievą ir parodė jam penkis šimtus elnių, kuriuos buvo magiškai sukūręs. Šavaripa, nežinodamas, jog jie yra iliuzija, paklausė:
– Na, kiekgi jų ketini nušauti savo strėle?
– Manau, visus penkis šimtus.
– Keturių šimtų elnių pagailėk. Nušauk tik šimtą, – juokdamasis tarė Šavaripa.
Bodhisatva paleido strėlę ir nušovė šimtą elnių. Tada Šavaripai pasiūlė nors vieną iš jų parsinešti namo, bet tasai negalėjo elnio pakelti. Ir jo puikybė dingo.
Jiems grįžus į trobą, Šavaripa paprašė bodhisatvos išmokyti jį tokio šaudymo meno. Bodhisatva pasakė:
– Kad išmoktum, mėnesį turi nevalgyti mėsos.
Šavaripa sutiko ir liovėsi medžiojęs gyvūnus. Po septynių dienų grįžęs, bodhisatva jo paklausė:
– Kuo maitinotės su žmona, kol manęs nebuvo.
– Valgėme vaisius, – atsakė Šavaripa.
– Dabar medituokite meilę ir atjautą gyvoms būtybėms, – nurodė bodhisatva.
Ir po mėnesio vėl sugrįžo. Šavaripa nekantravo:
– Dabar pamokyk elnių medžiojimo meno…
Bodhisatva padarė mandalą, pabarstė ant jos gėlių ir liepė Šavaripai su žmona į ją žiūrėti ir pasakoti, ką mato. Pažvelgę į mandalą, jie išvydo aštuonis didžiuosius pragarus ir save, spirgančius juose. Iš baimės jie neteko žado. Po to bodhisatva klausinėjo jų apie tuos pragarus, o jie vis pasakojo. Galop bodhisatva paklausė:
– Ar nebijote ten atgimti?
– Labai bijome. Gal yra koks nors būdas nuo to išsigelbėti?
– Jeigu ir yra, ar sugebėsite juo pasinaudoti?
– Stengsimės visomis išgalėmis.
Tuomet bodhisatva ėmė mokyti Šavaripą ir jo žmoną Dharmos:
– Žudymo subręstantis vaisius yra atgimimas pragare. Vaisius, atspindintis priežastį – polinkis žudyti. Vyraujantis vaisius – trumpas gyvenimas. Žudymo pastangų vaisius – negraži išvaizda. Žudymo atsisakymas pagaliau atveda į nušvitimą. Nežudymo vaisius, atspindintis priežastį, yra polinkio žudyti neturėjimas. Vyraujantis vaisius – ilgas gyvenimas. Ir nežudymo pastangų vaisius – spindintis grožis.
Bodhisatva jiems nurodė ir kitų iš dešimties nedorybių negeroves ir dešimties dorybių privalumus.
Šavaripa nusivylė sansara ir tvirtai įtikėjo Dharma. Tada kilnusis Avalokitešvara pamokė jį meditacijos ir perėjo į Dodančio kalnus.
Dvylika metų medituodamas didžią atjautą be jokio mintijimo, Šavaripa pasiekė mahamudros sidhi. Išniręs iš didžios atjautos esmės, jis atėjo pas Avalokitešvarą. Šis pagyrė Šavaripos įgytas puikias savybes ir tarė:
– Kilnusis, vienpusė nirvana – tarsi žolės kuokštelį apėmusios ugnies užgesimas. Ji netobula. Nesuskaičiuojamų būtybių labui lik sansaroje ir teik joms dvasinę pagalbą.
Šavaripa grįžo į savo gimtinę. Žmonės jį vadino Šri Šavaripa („Kilniuoju medžiotoju“). Taip pat – „Mokytoju su povo plunksnų apdaru“, nes jis dėvėjo povo plunksnų prijuostę, ir „Kalnų atsiskyrėliu“, nes jis visąlaik gyveno kalnuose. Šiais trimis vardais jis ir išgarsėjo. Tuos, kurie turėjo laimės tapti jo mokiniais, Šavaripa mokė simboliais ir giesmėmis. Ir dabar jis gyvena šiame Džambudvipos žemyne ir gyvens tol, kol pasirodys būsimasis Pasaulio Mokytojas, Buda Maitrėja.